Pranašo Mahometo gyvenimas

MuhammadKada gyveno Mahometas: seniai ar neseniai? Ar toli nuo mūsų jo tėvynė? Mes keliausime tūkstantį kilometrų į Pietus, perplauksime Juodąją jūrą, kirsime Turkiją ir Siriją ir nusigausime į Saudo Arabiją. Tačiau ar tai ir yra pranašo gimtinė? Ne, ji toli praeityje, prieš pusantro tūkstančio metų. Ten buvo toji vieta, kurioje prasidėjo jo gyvenimas. Apie jį mes žinome toli gražu ne viską…

Muhammedas (Mohamedas, Europos literatūroje dar vadinamas Mahometas, Mahomedas) (570-632 m.) – Arabų monoteizmo pamokslininkas ir islamo Pranašas, centrinė šios religijos figūra, islamo pradininkas.

Pranašas Mahometas gimė apie 570 m. e. metus Mekoje, dabartinėje Saudo Arabijoje. Jo tėvai anksti mirė, ir nuo šešerių jį auklėjo dėdė Abu Talibas. Tuo metu dauguma arabų buvo pagonys, nors buvo ir monoteizmo šalininkų.

Būsimasis pranašas išsiskyrė savo pamaldumu ir atsidavimu. Iš pradžių jis buvo piemuo, o vėliau įsitraukė į dėdės Abu Talibo komercinius reikalus. Sulaukęs 25 metų Mahometas vedė turtingą našlę Kadidžą (Khadiją). Ši santuoka padarė jį turtingu žmogumi ir suteikė laisvę jo veiksmams. Būsimas pranašas vis dažniau pasitraukdavo į kalnus, supančius Meką, kad galėtų susikaupti ir atsiduoti maldai bei dvasiniams pamąstymams.

Pirmasis apreiškimas

Apie 610 m. Mahometui, eilinį kartą pasitraukus į kalnus, apsireiškė archangelas Gabrielius, kuris liepė jam išmokti ir tiksliai perduoti žmonėms tam tikrą žinią. Ši vizija jį aplankė Ramadano mėnesio paskutinės dienos naktį. Ši naktis vadinama „Lalat al-Kadr“ (arabų k. – likimo naktis), ji ir dabar švenčiama. Po apsireiškimo Mahometas patyrė sunkų išbandymą – per dvejus metus jis nė karto nematė vizijos, todėl ėmė abejoti savo pašaukimu. Tačiau praėjus dvejiems metams Pranašas vėl ėmė matyti Dievo pasiuntinių vizijas, ir nuo to laiko iki jo gyvenimo pabaigos niekada tos vizijos nesibaigė. Nuo pirmojo apreiškimo iki paskutiniojo praėjo 23 metai.

Pirmiausia apie apsireiškimus Pranašas papasakojo savo artimiesiems, tačiau netrukus vienoje vizijų jam buvo liepta viešai pamokslauti. Iš pradžių žmonės negailestingai iš jo juokėsi, o vėliau jo asketizmas sukėlė kuraišitų (kilmingiausios arabų genties) klano atstovų nerimą, jie globojo keliaujančius į Meką pagonių piligrimus. Atkaklus Mahometo tikėjimas vienu Dievu galėjo sužlugdyti stabmeldystę Mekoje, ir taip pakenkti klano finansinei gerovei ir politiniam autoritetui, todėl jie pradėjo persekioti Mahometo šalininkus – kuraišitai uždraudė prekybą, visus dalykinius, karo ir asmeninius santykius su Hašimo klanu, kuriam priklausė Mahometas ir dauguma atsivertusių musulmonų. Dvi didelės musulmonų grupės buvo priverstos prašytis prieglobsčio Abisinijoje. Šios šalies karalius – krikščionių religijos šalininkas – buvo taip sužavėtas Pranašo mokymais ir gyvenimo būdu, kad sutiko suteikti jiems apsaugą.

619 metais, kurie buvo vadinami „gedulo metais“, mirė jo mylima žmona Mahometa Khadija ir jo dėdė Abu Talibas – ištikimiausi Pranašo rėmėjai ir talkininkai.

Tais metais įvyko antras, labai svarbus, įvykis Mahometo gyvenime, kuris buvo vadinamas Lailat al-Miraj, tai reiškia „Paėmimo į dangų naktis“. Pasak legendos, šią naktį didžiulis žvėris Pranašą perkėlė į Jeruzalę. Ten, ant Siono kalno, virš senovės žydų šventyklos išsisklaidė debesys ir atsivėrė kelias, kuris Mahometą vedė prie Viešpaties sosto. Ten jis susitiko ir kalbėjosi su kitais didžiais pranašais, tarp jų buvo Jėzus, Mozė ir Abraomas. Tą naktį Mahometas sužinojo visas maldos taisykles, kurių būtinai turėjo laikytis visi musulmonai.

Musulmonų eros pradžia

Nors Pranašo pasekėjai vis dar buvo persekiojami ir išjuokiami Mekoje, jo žodžių klausėsi daugelis kitų miestų žmonių. Jasribo seniūnai pasiūlė Mahometui persikelti į jų miestą ir tapti jų valdovu. Žydai ir arabai, gyvenantys Jasribe, nuolat nesutarė tarpusavyje. Tačiau ir vieni, ir kiti pasitikėjo Mahometu ir tikėjosi, kad jam valdant pagaliau baigsis nesantaika, ir ateis ilgai laukta taika ir ramybė. Netrukus po Pranašo ir jo pasekėjų atvykimo Jasribo miestas buvo pervadintas Madinat al Nabi (arabų k. „Pranašo miestas“). Vėliau jis buvo vadinamas sutrumpintai – Medina. Musulmonų persikėlimo į Mediną metai (pagal krikščionių kalendorių – 622 m.), vadinami Hijra (arabų k. „migracija“) žymi musulmonų eros pradžią.

Tapęs valdovu, Pranašas paskelbė, kad piliečiai gali praktikuoti bet kurią religiją be persekiojimo, baimės ar saugantis valdžios institucijų nemalonės. Buvo vienintelė privaloma visiems sąlyga – būti pasirengus bet kokiai karinei grėsmei ir kartu duoti atsaką bet kokiam priešui. Be to, Mahometas įvedė vieną įstatymą, kuris pakeitė buvusių arabų ir žydų genčių įstatymus. Visi Medinos gyventojai, nepriklausomai nuo religijos ir genties, tapo lygūs prieš įstatymą ir turėjo lygias teises ir pareigas mieste.

Nepaisant valdovo padėties, Mahometas gyveno paprastą, kuklų gyvenimą. Jis ragino visus būti kukliais, dvasingais ir nuolankiais, nesitikint atlygio. Jis taip pat ragino tikinčiuosius pagal galimybes išlaisvinti ir išpirkti belaisvius. Mahometas prastai maitinosi, dėvėjo kuklius drabužius, lygiai taip pat, kaip ir jo žmonos, jis atlikdavo namų ruošos darbus, dažnai padėdavo savo draugams įsigyti būstą ir spręsti kitus ekonominius klausimus. Beveik visą savo laisvą laiką jis skyrė maldai ir pamokslams.

Mahometas turėjo daug žmonų, bet to priežastis buvo ne kūniški malonumai. Musulmonai tai darė daugiau iš gailestingumo, taip suteikdami moterims apsaugą ir prieglobstį, viskuo jas aprūpindami. Musulmonų moralė – pasirūpinti žuvusių draugų ar giminaičių žmonomis.

Karo veiksmai. Mekos užėmimas

Nors Mahometas visada kvietė visus taikiai ir darniai gyventi, jis buvo priverstas kovoti su kuraišitų gentimi iki gyvenimo pabaigos. Vykstant karams musulmonai sukūrė karybos ir elgesio su karo belaisviais taisykles. Iš šių taisyklių vėliau susiformavo džihadas ar Švento karo principai. Džihadas visada buvo gynybinio pobūdžio ir, priešininkui paprašius, visada turėjo būti nutraukiamas, ir niekada nebuvo puolama su tikslu užgrobti teritoriją, ar nacionaliniam bei religiniam pranašumui patvirtinti.

627 m. kovo mėnesį kuraišitų pulko vedlys Abu Safjanas su dešimt tūkstančių karių pasuko Medinos link. Medinos žydų gentys pažeidė susitarimą ir atsisakė ginti miestą. Tačiau po dviejų savaičių apgulties, užpuolikai buvo priversti trauktis. Musulmonams ši pergalė buvo labai svarbi. Arabijos liaudis ir valdovai įdėmiai stebėjo šią ataką ir įsitikino, kad musulmonai turi tvirtą karinę ir politinę galią. Taigi, Mahometo ir islamo autoritetas išaugo.

628 m. tarp Mahometo ir kuraišitų įvyko paliaubos, kurios musulmonams suteikė galimybę 628 ir 629 metais vykti į piligrimines keliones, į Meką. Tačiau tokia taika vyravo neilgai – kuraišitai vėl užpuolė vieną iš musulmonų sąjungos genčių. Dabar jau Mahometas žygiavo į Meką su savo dešimtimi tūkstančių karių, o jo neseniai buvęs priešas Abu Safjanas perėjo į jo pusę. Mahometas paskelbė amnestiją visiems tiems, kurie prisipažino nugalėtais ir pažadėjo saugumą visiems miesto gyventojams. Meka pasidavė. Apgulties metu žuvo tik 11 žmonių.

Visa žemė ir turtas buvo palikti tuometiniams savininkams – Pranašas paprašė savo pasekėjų nereikalauti sugrąžinti turtą, paliktą musulmonų priverstinio persikėlimo iš Mekos į Mediną metu. Vienintelis radikalus veiksmas buvo Kaabos pagonių stabų šventovės sunaikinimas.

Pranašo mirtis

623 m. kovą Mahometas išvyko į paskutinę piligriminę kelionę, vadinamą Hadžat al Vida (pažodžiui – paskutinė piligriminė kelionė), kurios metu jam buvo pasiųstas hadžo taisyklių apreiškimas. Musulmonai ir dabar laikosi šių taisyklių. Ant Arafato kalno Mahometas perskaitė savo paskutinį pamokslą. Jo tekstą šiandien galima pamatyti bet kurioje pasaulio mečetėje.

Grįžęs į Mediną Pranašas susirgo, ir būdamas 63 metų amžiaus, 632 m. birželio 8 d. mirė. Jis buvo palaidotas savo žmonos Aišos kambaryje, kuriame praleido paskutines gyvenimo dienas. Ši vieta, priklausanti Medinos šventyklos kompleksui, tapo musulmonų šventove…

Paskutinis Pranašo Mahometo pamokslas

Mahometas savo paskutinį pamokslą perskaitė 632 m. ant Arafato kalno, paskutinės piligriminės kelionės į Meką metu.

„O, žmonės, įsiklausykite į mano žodžius, nes po metų tikriausiai manęs nebus tarp gyvųjų. Atidžiai klausykitės ir perduokite mano žodžius tiems, kurių šiandien čia nėra.

O, tikintieji, žinokite, kad kiekvieno musulmono gyvenimas ir nuosavybė yra neliečiama ir laikoma šventu dalyku

<…>

Nekenkite niekam – ir neturėsite nuostolių. Atminkite, jog jums teks susitikti su savo Viešpačiu, o jis žino visus jūsų dalykus <…>

Nesielkite neteisingai ir nekęskite neteisybės <…>

Atminkite, kad jums suteikta teisė į žmonas, bet jos taip pat turi teisę į jus. Atminkite, kad jūs imate jas į savo žmonas su Alacho palaiminimu <…> Elkitės su jomis gerai ir būkite joms maloningi, nes jos – jūsų šalininkės ir ištikimos padėjėjos <…>

Garbinkite Alachą, kasdien melskitės; laikykitės Ramadano pasninko <…>

Jei galite, atlikite hadžą <…>

Arabas negali būti pranašesnis už ne arabą; baltas neturi būti pranašesnis už juodą, o juodas už baltą. Jūsų pranašumas nustatomas pagal jūsų gerus darbus.

Tebūnie musulmonas broliu musulmonui <…>

Po manęs nebus nei kito pranašo, nei pasiuntinio, ir nebus kito tikėjimo <…> Aš jums palieku du vertingus dalykus: Koraną ir Suną; ir jei laikysitės jų abiejų, niekada nenuklysite nuo manęs.

Šiandien aš išbaigiau jūsų religiją ir pabaigiau atlikti savo pareigą jums; ir būčiau patenkintas, kad islamas taptų jūsų religija.“

Iš R. Maksudo straipsnio „Islamas“ (iš anglų k. vertė V. Novikovas)

Šaltinis:
Dvisavaitinis žurnalas „Raktas“; Nr. 24 (81) 2015 lapkričio 21 gruodžio 4 d.; 18-19 psl.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s