Ansar al-Šarija Libijoje (Ansar al-Sharia in Libya) (AŠL) – viena galingiausių džihadistinių grupuočių Libijoje, galinti vaidinti daug reikšmingesnį ilgalaikės grėsmės vaidmenį, negu šalies provincijose veikianti Islamo valstybė (IV). Vis dėlto, nepaisant kelių atliktų AŠL tiriamųjų studijų, nėra pakankamai aišku kokio tipo grėsmę ši grupuotė kelia. Išnagrinėjus AŠL raidą, ideologiją, strategiją ir smurtines veikas, suvokiame, kad grupuotė, tikriausiai, išliks daugiau kaip vietinė ir regioninė grėsmė, o ne tarptautinė. AŠL pozicionuoja reikšmingą pavojų Vakarų interesams, kadangi rengė išpuolius prieš jų objektus Libijoje, taip pat palaiko artimus ryšius su al-Kaida (al-Qaeda) ir rengia tarptautines džihadistų treniruočių stovyklas savo teritorijoje.
Įžanga
Tarptautinis dėmesys į su al-Kaida siejamą Ansar al-Šarijos Libijoje (AŠL) grupuotę buvo atkreiptas po 2012 metų rugsėjo 11 dienos išpuolio Bengazyje prieš Jungtinių Valstijų konsulatą. Kadaise viena stipriausia džihadistų grupuote Libijoje laikytos AŠL veiksmus stipriai užgožė Islamo valstybės (IV) pasirodymas šalyje 2014 metų pabaigoje, ko pasekoje, pastarosios atliktos džihadistų organizacijų studijos buvo labiausiai sukoncentruotos ties IV.[1][1][1][1] Vis dėlto, AŠL gali suvaidinti daug reikšmingesnį ilgalaikės grėsmės vaidmenį palyginus su IV, kadangi ji šalies viduje palaiko artimus ryšius su kitomis islamistinėmis ir džihadistinėmis grupuotėmis. Nors kai kurie analitikai yra trumpai nagrinėję AŠL grėsmę[2][2], tačiau ši tema nusipelno būti smulkiau apžvelgta, nes nėra atlikta jokios nuodugnios studijos apie tai, kokio tipo grėsmę grupuotė pozicionuoja šiandien.
Šio straipsnio tikslas yra labiau suvokti AŠL iškeliant du pagrindinius klausimus: kokio tipo grėsmę kelia AŠL? Ar grupuotė yra vietos ir regiono grėsmė, ar taipogi ir globali? Grėsmės paprastai yra suprantamos vadovaujantis ketinimų ir pajėgumų terminais, tad mūsų analizė pagrinde apima šiuos aspektus. Pirma, turime suvokti AŠL dabartinę padėtį ir prioritetus – išnagrinėjome grupuotės raidą, ideologiją ir strategiją. Šioje studijos dalyje rėmėmės organizacijos skleidžiama propaganda – komunikacine bei audiovizualine sklaida, ir, taip pat, antriniais šaltiniais. Antra, siekėme nustatyti pagrindines AŠL smurtines veikas – tokias, kaip taikinių pasirinkimo ir taktikų rūšis. Šiuo tikslu surinkome duomenis apie AŠL veiksmus, vykusius po surengto 2012 metų rugsėjo 11 dienos išpuolio prieš Jungtinių Valstijų konsulatą.
Mūsų surinkti duomenys rodo, kad AŠL yra, ir tikriausiai išliks, daugiau kaip vietinė ir regioninė grėsmė. Grupuotė niekada nerengė išpuolių už Libijos ribų ir niekada neišleisdavo savo oficialių propagandinių pranešimų, kuriuose atvirai grasintų internacionalizuoti savo operacijas. Vis dėlto, AŠL kelia grėsmę Vakarų interesams, kadangi yra surengusi išpuolius prieš Libijoje esančius Vakarų objektus, palaiko artimus ryšius su al-Kaida ir rengia tarptautines džihadistų treniruočių stovyklas savo teritorijoje.
Šis straipsnis susideda iš keturių dalių. Pirma, trumpai apžvelgiame postrevoliucinį politinį peizažą Libijoje, leidusį AŠL iškilti ir plėtotis. Antra, išnagrinėjame grupuotės raidą, ideologiją ir strategiją. Trečia, glaudžiau apžvelgiame jos smurtines veikas, ir ketvirta, aptariame grupuotės karines prielaidas bei veiklas, nurodančias pozicionuojančios grėsmės tipą bei reziumuojam, ko galime tikėtis iš AŠL ateityje.
Libijos postrevoliucinis politinis peizažas
Audringas Libijos postrevoliucinis politinis peizažas, kas buvo būtina ir esminė sąlyga, suteikė galimybę iškilti AŠL ir atvirai veikti šalyje. 2011 metais įvykęs Muamaro al-Kadafio (Muammar al-Gaddafi) nuvertimas sukūrė saugumo vakuumą Libijoje, o tai leido vietos nereguliariosioms kariuomenės struktūroms šalyje iškelti savo vadus aukščiau Tripolyje esančios šalies laikinosios valdžios. Nuo tada joks valdantysis organas nesugebėjo perimti visiškos Libijos kontrolės ir įdiegti prievartinės monopolijos šalyje. Vietoje to, tarpusavyje kovojančios ir dažnai nesutaikomos karinės organizacijos suderino savo pozicijas ir taip išlaikė valdžią. Visa tai privedė prie padėties be išeities, kuomet Libijos politikai tapo nuolatinių kovų įkaitais tarp islamistų, džihadistų, nacionalistų, revoliucionierių, kontrarevoliucionierių ir etninių mažumų dėl įtakos ateities Libijoje.[3]
Po 2012 metų saugumo situacija Libijoje pradėjo sparčiai blogėti, tačiau civilinis karas nepasiekė visapusio masto iki tol, kol generolas Kalifas Haftaras (Khalifa Haftar), buvęs Libijos karininkas, dezertyravęs per Libijos ir Čado karą 1987 metais[4], 2014 metų gegužės mėnesį pradėjo Kilnumo Operaciją. Nors Haftaro kampanija pagrinde buvo sutelkta ties Bengaziu[5], tačiau jis greitai išplėtė savo operacijų tinklą kitose Libijos dalyse, nusitaikydamas ne tik į bekompromisius džihadistus – tokius kaip AŠL, bet taip pat ir į daug didesnį nuosaikumą linkusius islamistus.[6] Tuomet politinį bloką sudarė pagrinde revoliucionieriai iš Misratos miesto ir skirtingos islamistų partijos – šie politiniai veiksniai dominavo Generaliniame Nacionaliniame Kongrese (GNK) ir sudarė Libijos laikinąją vyriausybę. 2014 metų gegužės 18 dieną Kilnumo Operacijos pajėgos šturmavo parlamentą Tripolyje ir privertė GNK paskelbti naujus rinkimus. Minėtieji rinkimai tapo tikra katastrofa Misratos-Islamistų blokui, nes jie prarado daugumą.
Kalifas Haftaras
Matydamos tokią politinę plėtotę ir Kilnumo Operacijos pajėgų perspektyvas perimti šalies kontrolę, Misratano ir kelios Islamistų sukarintos grupuotės suformavo koaliciją pavadinimu Libijos aušra. 2014 metų liepą naujoji koalicija surengė puolimą Tripolyje ir išstūmė Kilnumo Operacijos pajėgas iš miesto. Po to Libijos aušra ėmėsi veiksmų, idant išsaugotų politinę kontrolę Tripolitanijoje – vakarinėje šalies dalyje. GNK po rinkimų buvo panaikintas ir savo galias perleido Atstovų Rūmams (AR), kurie Libijoje veiktų kaip nauja įstatymų leidžiamoji asamblėja. Libijos aušra privertė AR pasitraukti iš sostinės ir atkūrė GNK, kuris vėliau funkcionavo kaip Libijos aukšros politinis sparnas. Tuo tarpu AR įsikūrė šalies rytuose esančiame Tubruko mieste ir palaipsniui susivienijo su Haftaru, taip palikdami Libijoje dvi viena kitai priešiškas valdžias: vieną vakaruose, kontroliuojamą Libijos aušros, o kitą rytuose – lojalią Haftarui.[7]
Per sekančius pusantrų metų buvo dedamos pastangos panaikinti susidariusią padėtį tarp dviejų pusių ir pasukti jas link politinio vienio. 2015 metų gruodžio 17 dieną, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms (JT), buvo pasirašytas Libijos Politinis Susitarimas (LBP), kuris paskelbė apie Nacionalinio Sutarimo Vyriausybę (NSV) – naują valdžios vienetą Libijoje. 2016 metų kovo pabaigoje NSV persikėlė į Tripolį, kad tariamai atliktų vyriausybės funkcijas, o kiek vėliau, GNK sutiko būti išformuotas. Visgi, Haftaras ir AR atsisakė pripažinti NSV legitimumą.[8] 2016 metų spalį buvę GNK nariai, lojalūs Libijos didžiajam muftijui Sadikui al-Garianiui (Sadiq al-Ghariani) – kelių bekompromisių islamistų ir džihadistų grupuočių dvasiniam lyderiui šalyje[9 – Majlis Shurā Mujāhidī Darna, ‘Mīthāq Darna’, 22 August 2016; Sarāyā al-Difā’ An Banghāzi, ‘Bayān 9’, 16 August 2016], ir taip sudėtingą situaciją Libijoje padarė dar komplikuotesnę siekadmi įvykdyti perversmą prieš NSV. Šis veiksmas lėmė, jog šalyje atsirado trys skirtingos priešiškos vyriausybės, kuriose dominuoja skirtingos karinės struktūros. Minėtasis procesas labai susilpnino JT tarpininkavimo dėl taikos procesą.[10][10]
Prieš pradedant svarstymus apie AŠL iškilimą bei ateities perspektyvoje pozicionuojamą grupuotės grėsmės tipą Libijos konflikto kontekste, kiek iš arčiau apžvelgsime organizacijos raidą ir smurtines veikas sekančiose dvejose dalyse.
Ansar al-Šarija Libijoje: raida, ideologija ir strategija
AŠL kilo iš bendros dviejų grupuočių veiklos: Ansar al-Šarijos Brigados Bengazyje (Ansar al-Sharia Brigade in Benghazi) (AŠB) ir Ansar al-Šarijos Dernoje (Ansar al-Sharia in Derna) (AŠD). AŠB, buvusi labiau pastebima už AŠD, buvo įkurta Bengazyje Muhamado al-Zahavio (Muhammad al-Zahawi) 2012 metų vasario mėnesį, kai, tuo tarpu Dernoje, buvusio Gvantanamo kalinio Abu Sufiano bin Kumu (Abu Sufian bin Qumu) buvo įkurta AŠD.[11]
Muhamadas al-Zahavis
2012 metų rugsėjį Bengazyje įvykęs išpuolis prieš Jungtinių Valstijų konsulatą buvo lūžio taškas AŠB ir AŠD. Nors atsakomybės neprisiėmė, tačiau manoma, jog grupuotės yra atsakingos už ataką, kurią, kaip teigiama, suplanavo AŠB vadas Ahmedas Abu Katala (Ahmed Abu Khattala).[12][12][12] Jau anksčiau minėta, kad po išpuolio į AŠB ir AŠD buvo atkreiptas tarptautinės arenos dėmesys, kas buvo esminis veiksnys Jungtinių Valstijų Departamento ir Jungtinių Tautų (JT) sprendimui 2014 metais šias grupuotes priskirti teroristinėms organizacijoms.[13][13] Įvykdyta ataka taip pat sudavė didelį smūgį AŠB ir AŠD reputacijai šalies viduje ir pasitarnavo kaip pykčio katalizatorius prieš jas. Buvo surengti masiniai protestai, tad grupuotės buvo priverstos atitraukti savo bazes iš Bengazio ir Dernos.[14][14]
Vis dėlto tai buvo tik laikinas nuosmukis. Po minėtųjų įvykių AŠB lyderis al-Zahavis dėjo pastangas, kad reabilituotų Ansar al-Šariją visuomenės akyse. Grupuotė pradėjo skirti daugiau dėmesio labdarai, idant pakeistų žmonių suvokimą. Taip pat organizacija buvo pervadinta į Ansar al-Šarija Libijoje (AŠL) – pavadinime atsisakyta žodžio „brigada“ siekiant sudaryti įspūdį, kad tai ne vien tik karinė grupuotė,
Ahmedas Abu Katala
bet nacionalinis judėjimas[15][15], nors tuomet buvo veikiama tik Bengazyje ir (turbūt) Dernoje.[16 – AŠL buvimą Dernoje 2012 metų pabaigoje ir 2013 metų pradžioje sunku nustatyti. Kai kurie žiniasklaidos šaltiniai teigia, jog Ansar al-Šarijos atšaka Dernoje buvo išformuota po 2012 metų rugsėjo mėnesį vykusių protestų, kas rodo, kad AŠL minėtuoju laikotarpiu mieste nebuvo (I;II); Visgi, daug labiau tikėtina, jog AŠL sugebėjo veikti mieste slaptai.]
Išnaudodama chaotišką politinę ir saugumo situaciją Libijoje, AŠL sugebėjo sustiprėti – ypač Bengazyje, ir vėliau tęsė savo atšakų steigimą kituose miestuose, įskaitant Nofaliją, Sirtą ir Adždabiją.[17] Taip pat yra žinoma, jog grupuotė turėjo kuopeles, veikiančias kituose miestuose – al-Beidoje[18], Sabratoje[19] ir Tripolyje.[20]
Kalbant apie AŠL ideologiją, ji gali būti charakterizuojama kaip salafistinė-džihadistinė. Grupuotė laikosi griežtos Islamo interpretacijos, tiki į takfirismą (veiksmą, kuomet asmuo kaltinamas atsimetimu nuo Islamo) ir jį naudoja prieš tuos musulmonus, kurie nesutinka su jų Islamo interpretavimu bei pabrėžia būtinumą išvalyti umą (islamo bendruomenę) nuo kufrų (netikinčiųjų).[21 – Mu’assasat al-Rāya Lil-Intāj al-I’lāmiyy, ‘Aqīda Wa-Manhaj’] AŠL pagrindinis tikslas yra įkurti Islamo valstybę Libijoje taikant Šarijos teisę, kaip vienintelį įstatymo šaltinį.
Abu Sufianas bin Kumas
Grupuotė yra keletą kartų pareiškusi, kad vienintelis būdas pasiekti užsibrėžtą tikslą yra per džihadą.[22 – Anṣār al-Sharī’a, ‘Al-Radd Alā Mā Jā‘a Min Mughālaṭāt Fī Maqāl Dābiq’, 2015 metų rugsėjo 2 d.] Dar labai svarbus aspektas tas, kad skirtingai nuo daugelio kitų islamistinių sukarintų grupuočių ir politinių partijų veikiančių Libijoje, AŠL nuo pat pradžių vienareikšmiškai nepripažino demokratijos laikydama ją priešiška Islamui. Aronas Zelinas (Aaron Zelin) pažymi, jog AŠL turi „globalų užmojį ir yra pasaulinio džihadizmo ideologinėje aplinkoje“.[23] Grupuotė tam tikrais atvejais pakartodavo al-Kaidos skelbiamus pareiškimus, kad Jungtinės Valstijos yra didžiausias Islamo priešas, o „kova su teroru“ iš esmės yra karas su visais musulmonais.[24]
AŠL vadovybė neigė bet kokias sąsajas su al-Kaida ar kitomis karinėmis grupuotėmis, veikiančiomis už Libijos[25][25], tačiau yra pakankamai įrodymų, jog taip nėra. Nepaisant to, kad naudojamasi daugeliu al-Kaidos ideologinių aspektų, AŠL per savo paskelbtus viešus pareiškimus ne kartą išreiškė paramą al-Kaidos ideologams.[26] Yra žinoma, jog keli AŠL aukšto rango asmenys kontaktavo su al-Kaida dar prieš prisijungiant prieš AŠL.
AŠL logotipas
Netrukus, po AŠL lyderio al-Zahavio mirties 2015 metų sausį, vienas iš al-Kaidos Arabijos Pusiasalyje (AKAP) vyresniųjų pareigūnų paskelbė panegiriką velioniui bei atskleidė, jog al-Zahavis 1990 metais buvo susitikęs su Osama bin Ladenu (Osama bin Laden) Sudane ir vadovavosi pastarojo metodologija.[27] Tiesą sakant, AŠL atsisakymas pripažinti savo ryšius su al-Kaida rodo slaptą strateginę liniją siekiant įtvirtinti savo buvimą Libijoje[28], pagal kurią al-Kaidos atšakinės grupės veikia skirtingais pavadinimais, kuriuose nefigūruoja al-Kaidos pavadinimas, kad būtų galima išvengti tarptautinio dėmesio patraukimo ir vietinių gyventojų atstūmimo.
Dar daugiau, yra al-Kaidos, ypač regioninės jos atšakos – al-Kaidos Islamiškajame Magribe (AKIM) (dabar, po keturių grupuočių susijungimo organizacija vadinasi „Islamo ir musulmonų palaikymo grupė“), ir AŠL Libijoje vykusių palaikomų ryšių ir bendradarbiavimo įrodymų. Žinoma, kad tiek AKAP, tiek AKIM nariai dalyvavo išpuolyje prieš Jungtinių Valstijų konsulatą Bengazyje.[29] Ne Libijoje veikiančios al-Kaidos nariai taip pat kartu su AŠL kovojo prieš Haftaro vykdomą Kilnumo Operaciją – kaip pavyzdys gali būti pateikiamas alžyrietis Mohamadas Abu Azachas (Mohammad Abu Azzah) nužudytas Bengazyje 2014 metais.[30] Be viso to, AŠL rengė karines stovyklas savo teritorijoje, kur su al-Kaida ir jos atšakomis siejami asmenys buvo apmokomi prieš rengiant išpuolius už šalies ribų. Pvz.:, pasak JT pranešimo, 12 iš 24 asmenų, apmokytų AŠL stovyklose Bengazyje, buvo įtraukti į In Ameno (Alžyras) išpuolius.[31 – UN Considers Adding Libya Jihadists to Terror List’, Al-Monitor, 2014 metų lapkričio 5 d.] Taip pat yra įrodymų, jog AŠL Bengazyje rengė apmokymų stovyklas džihadistams iš užsienio, kurie vėliau vykdavo į Siriją.[32]
Nors AŠL akivaizdžiai atrodo beesanti dalis al-Kaidos tinklo Libijoje, tačiau ji nepaskelbė jokių propagandinių pranešimų, kuriais grasintų Vakarų šalims. Vietoje to, AŠL pagrinde savo veiklą sutelkė ties Libija, o jos pagrindinis tikslas tiek trumpalaikės tiek vidutinės trukmės perspektyvoje yra įtvirtinti savo įsigalėjimą ir sukurti vietinės paramos bazę. Idant sukauptų didesnį liaudies palaikymą, organizacija bandė save pavaizduoti kaip pozityvią jėgą, pateikdama save kaip saugumo ir socialinės gerovės garantą bei šiek tiek sumažindama savo smurtinį pagrindą. Taip pasielgdama ji parodo esamą tendenciją, kuomet grupuotės, asocijuojamos su al-Kaida, pradėjo labiau pabrėžti save kaip daug humaniškesnę ir nuosaikesnių pažiūrų salafistinę-džihadistinę versiją.[33][33] AŠL pastangos įgyti populiarumą dažniausiai remiasi davos (dawa – kvietimas į islamą, pastangos atversti į Islamą arba išpažinti Islamą) kampanijomis, pasireiškiančiomis įvairiomis formomis: pagalbos teikimas vargingiesiems, kelių valymas ir viešų vietų tvarkymas, suteikiama apsauga vietos ligoninėms ir, taipogi, religijos mokymas taip plečiant AŠL konkretų Islamo supratimą.[34] Nors ir sudėtinga pamatuoti tokių AŠL davos veiksmų efektyvumą, tačiau yra ženklų, rodančių, kad kai kuriose vietose organizacijai ženkliai pavyko padidinti ją palaikančiųjų žmonių kiekį. Pavyzdžiui, 2014 metais Libya Herald apytikriai paskaičiavo, jog AŠLvien tik Bengazyje ir aplink jį turėjo apie 45-50 tūkst. šalininkų.[35]
Ansar al-Šarija po Kilnumo Operacijos
Po 2014 metų gegužės mėnesį Haftaro pradėtos Kilnumo Operacijos AŠL buvo priversta didžiąją dalį pastangų sutelkti ties karine veikla, kas sutrukdė išlaikyti davos vykdomą kampaniją ankstesniame lygyje. Visgi, nėra aišku, ar grupuotė aplamai turėjo pajėgumų vykdyti reikšmingą įtaką darančią davą iki to laiko, kada buvo rašomas šis tekstas (2016 metų pabaigoje). Nors nuo 2014 metų vidurio AŠL propaganda atspindi pokyčius Libijos karo lauke, sutelktus į kovą prieš Haftarą, tačiau grupuotės komunikacinė strategija tęsiama. Ir ji tęsiama skelbiant, kad visuomenėje AŠL yra pozytivi jėga, kai tuo tarpu Haftaras parodomas kaip Libijos revoliucijos priešas ir karo nusikaltėlis besitaikantis į niekuo dėtus civilius. AŠL save piešia civilių gyventojų ir revoliucijos gynėjos aspektu.[36][36]
Ansar al-Šarijos Libijoje vėliava
Kitas pasikeitimas AŠL veikimo metode po Kilnumo Operacijos yra jos dalyvavimas koalicijose, dar žinomose kaip „Šuros Tarybos“, su kitomis islamistų ir džihadistų grupėmis jų įtakojamuose didžiuosiuose centruose – Bengazyje, Adždabijoje ir Dernoje. Kaip minėta anksčiau, Haftaro kampanija yra nusitaikiusi į visus islamistus, neatsižvelgiant ar tai bekompromisės džihadistų grupuotės ar daug nuosaikesnių pažiūrų islamistai. Atrodo, kad Haftaro grėsmė suvienijo šias grupes, o pirmasis nuveiktas jų sėkmingas darbas mūšio lauke – skubus, dabar jau mirusio, AŠL lyderio al-Zahavio 2014 metų liepos 30 dienos pareiškimas paskelbiant Bengazį Islamo emyratu.[37] Visgi, nuo to laiko AŠL ir jos koaliciniai partneriai patyrė daug reikšmingų nesėkmių. Anksčiau AŠL turėjo pastebimas pozicijas keliuose miestuose, bet šiandien atrodo, kad jos buvimas pagrinde apsiriboja ties Derna ir Bengaziu – pastarajį Haftaras užkariavo beveik visą išskyrus pietvakarinį Ganfudos rajoną ir Sabrio bei Suk al-Huto zonas Bengazio centre.[38]
AŠL yra dalis Bengazio Revoliucionierių Šuros Tarybos (BRŠT), į kurią įeina vienos didžiausių Bengazyje esančios Islamistų kariuomenės, įskaitant ir su Musulmonų Brolija siejamas tokias grupuotes, kaip Libijos Skydas 1, Vasario 17-osios Kankinių Brigada, Raf Alacho al-Sahačio Brigada ir kitos mažesnės grupės.[39] Nors mažai turima informacijos kokiu būdu BRŠT buvo suburta, tačiau keli veiksniai rodo, jog AŠL yra dominuojanti grupuotė šioje koalicijoje.
BRŠT logotipas
Apie tai dažnai buvo skelbiama vietinėje žiniasklaidoje[40], ir faktas, kad AŠL lyderis al-Zahavis buvo pirmasis BRŠT lyderis tik dar labiau tai patvirtina.[41] AŠL santykinis pranašumas prieš kitas grupuotes Bengazyje parodo, jog pastarosios pasirinko kai kurias labiau kraštutines AŠL nuostatas, o BRŠT politinė platforma didžiąja dalimi atspindi AŠL ideologiją.[42] Tipiškas to pavyzdys yra BRŠT 19 komunikatas, kuris akivaizdžiai labiau susietas su AŠL ideologija nei su Musulmonų Brolija siejamomis grupuotėmis koalicijoje. Jame skelbiama, jog BRŠT nepritaria demokratijai ir politinėms partijoms – nei pasaulietinėms nei islamistinėms.[43 – Majlis Shurā Thuwwār Banghāzi, ‘Bayān 19’, 2014 metų rugpjūčio 24 d.] Visgi, atrodo, jog AŠL vaidina mažesnį vaidmenį Dernos ir jos Priemiesčių Modžahedų Šuros Taryboje (DPMŠT), kur kita su al-Kaida siejama grupuotė, Abu Salimo Kankinių Brigada[44 – Abu Salimo Kankinių Brigada pagrinde veikė Dernoje ir jos aplinkiniuose rajonuose], įvardijama dominuojančia. Nepaisant to, kad AŠL pirmasis lyderis Dernoje buvo buvęs DPMŠT kariuomenės vadas[45], atrodo, jog didžiąja dalimi nuo 2015 metų birželio AŠL veikia nepriklausomai nuo šios Tarybos. Būtent tuo metu prasidėjo kovos tarp DPMŠT bei Islamo Valstybės (IV), ir pasak Mohamedo Eldžaro, AŠL nusprendė šiame konflikte užimti neutralią poziciją.[46]
Tuo metu AŠL išsaugojo savo skirtingą tapatumą Dernoje bei tapo vis labiau neatskiriama BRŠT dalimi. Grupuotė priėmė protingą sprendimą vykdydama daugelį savo veiklų per BRŠT. Viena pagrindinių to priežasčių yra ta, kad skirtingai nuo AŠL, BRŠT turi daug mažiau asociacijų su terorizmu. Skirtingai nuo AŠL, BRŠT nėra Jungtinių Tautų įvardinta kaip teroristinė organizacija, o kitų grupuočių veikimas koalicijoje leidžia BRŠT atrodyti daug mažiau ekstremistiška palyginus su AŠL, kaip atskirai funkcionuojančiu vienetu. Jeigu AŠL, kaip minėta anksčiau, siekė parodyti daug labiau priimtiną salafistinį-džihadistinį veidą visuomenei, tuomet grupuotės sprendimas išreikšti save per BRŠT pasirodo kaip natūrali tos pačios mąstymo krypties tąsa.
AŠL įsitraukimas į Šuros Tarybas leido užmegzti daug artimesnius ryšius su nuosaikesnių pažiūrų grupėmis ir taip padarė organizaciją mažiau pažeidžiamą IV skleidžiamai ideologijai. IV leidžiamo žurnalo Dabiq 11 numeryje Libijoje miręs IV lyderis Abulas Mugiras al-Kahtanis (Abul Mughirah al-Qahtani) užsipuolė AŠL džihado įgaliotinius kritikuodamas grupuotę dėl susivienijimo su „revoliuciniais judėjimais, siejamais su apostatiniu Tarabuluso (Tripolio) režimu,“ – turima omeny Generalinį Nacionalinį Kongresą ir Libijos aušrą.[47] AŠL staigiai išpublikavo tokio pareiškimo paneigimą[48 – Anṣār al-Sharī’a, ‘Al-Radd Alā Mā Jā‘a Min Mughālaṭāt Fī Maqāl Dābiq’], o kitame, po minėtųjų įvykių netrukus pasirodžiusiame BRŠT pranešime pastebima, jog AŠL ir BRŠT iš tikrųjų bendradarbiavo su Libijos aušra.[49 – Majlis Shurā Thuwwār Banghāzi, ‘Tawḍīḥ’, 2015 metų rugsėjo 25 d.] Po stipraus IV ideologinio postūmio paskelbiant Kalifatą 2014 metų birželį, AŠL sąsajos su daug nuosaikesnėm islamistinėm grupuotėm lėmė tai, jog daug narių paliko organizaciją ir prisijungė prie IV, tame tarpe 2015 metais prie IV prisijungė visa AŠL atšaka Sirte.[50] Visgi, AŠL po pastarojo atskilimo nepatyrė ryškesnių nuostolių dezertyruojant jos nariams į IV. Tiesą sakant, atrodo, jog IV trauka Libijos džihadistams sumažėjo po jos nesėkmių Libijoje, Sirijoje ir Irake. Pavyzdžiui, buvo pranešta, kad daugiau nei 300 IV kovotojų prisijungė prie AŠL Dernoje po to, kai DPMŠT sugebėjo išstumti IV iš miesto.[51 – Eljarh, ‘Islamic State in Libya’] Netolimoje ateityje, po nesenai įvykusių IV nesėkmių Sirte, dar daugiau IV kovotojų gali nuspręsti, jog geriau dezertyruoti į AŠL.
Visa tai parodo, jog AŠL, bent jau kuriam laikui, sugebėjo susidoroti su iššūkiais, kurie kilo po Haftaro pradėtos Kilnumo Operacijos 2014 metais ir susitvarkyti su ideologine problema, kilusia iš IV pusės. AŠL patyrė didelių nesėkmių- nors ir sumažėjo jų dislokacija Dernoje ir Bengazyje, tačiau grupuotė, kartu su savo koaliciniais partneriais vis dar gali atstovauti stipriausią džihadistų frakciją Libijoje[52 – AŠL nėra paskelbusi informacijos, kiek kovotojų prie jos yra prisijungę, tad iš gautų žiniasklaidos pranešimų sudėtinga nustatyti jų kiekį. Vienintelis kovotojų skaičių apytikriai nurodantis infografikas buvo paskelbtas socialinėje medijoje, pagal kurį AŠL gretose yra nuo 4 iki 5 tūkst. kovotojų. Nors tai ir parodo grupuotės pajėgumų dydį, tačiau šis skaičius turėtų būti vertinamas skeptiškai.], o ypač po IV įveikimo Sirte 2016 metų pabaigoje. Grupuotė yra dalis al-Kaidos tinklo ir rodo didelį priešiškumą Vakarų šalims, tačiau pagrinde yra susikoncentravusi į vietinius reikalus, kurie atsispindi smurtinėmis veikomis.
Ansar al-Šarijos smurtinės veikos
Kad nustatytume esmines AŠL smurtines veikas, turėjome surinkti duomenis apie išpuolius, vykusius nuo 2012 metų rugsėjo 11 dienos atakos prieš Amerikos konsulatą Bengazyje iki 2016 metų liepos 15 dienos.[53] Taip pat įtraukėme išpuolius, kuriuos rengė BRŠT, nes AŠL tapo vis labiau neatsiejama nuo BRŠT Bengazyje. Atakos, rengtos kitų Šuros Tarybų – tokių, kaip esanti Dernoje, nebuvo įtrauktos į duomenų bazę. Sprendimas neįtraukti pastarųjų incidentų buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad skirtingai nei BRŠT, AŠL nesuformavo dominuojančio lyderio vaidmens kitose sudarytose koalicijose.[54 – Vienintelė išimtis galėtų būti Šuros Taryba Adždabijoje, kur, prieš jos išformavimą, AŠL galėjo būti vedanti frakcija. Nepaisant to, manome, jog sprendimas neįtraukti Adždabijos nepakenkia mūsų surinktiems duomenims, kadangi surengtas Adždabijos Šuros Tarybos atakų skaičius yra labai mažas.]
Duomenys surinkti iš Globalios Terorizmo Duomenų Bazės (GTDB), Upsalos Konfliktinių Duomenų Programos (UKDP) ir Libijos Žuvusiųjų Skaičiavimo Rezultatų interneto svetainės, kurioje yra pateikiami duomenys apie smurtines mirtis Libijoje nuo 2014 metų pradžios. Skaičiai, pateikti šiose duomenų bazėse buvo surinkti ir papildyti remiantis vietos žiniasklaida, pagrinde al-Wasat ir Libya Herald, bei tarptautine medija, o kai kuriais atvejais net socialinės medijos turiniu, kur savo pranešimus skelbia AŠL ir BRŠT.
Nors GTDB, UKDP ir Libijos Žuvusiųjų Skaičiavimo Rezultatų interneto svetainės suteikia atspirties tašką renkant duomenis, tačiau jose yra trūkumų. Nei GTDB, nei UKDP nepasikliauja Arabiškais šaltiniais, kas apriboja abiejų duomenų bazių platesnę sferą ir tikslumą. Tiek UKDP tiek Libijos Žuvusiųjų Skaičiavimo Rezultatų interneto svetainės įtraukia įvykius, kuomet žuvo bent vienas žmogus, kai, tuo tarpu, GTDB įtraukia tik tuos išpuolius, kurie bent dalinai atitinka jų teroristinių atakų apibrėžimą.[55] Visa tai lemia, jog į statistiką nepatenka daug AŠL veiksmų, kas parodo mažiau tikslų grupuotės veikimo paveikslą. Visgi, mes manome, kad mūsų surinkti duomenys, apjungiantys minėtųjų trijų duomenų bazių informaciją bei ją papildant Arabiškąja žiniasklaida, duoda žymiai tinkamesnį AŠL smurtinių veikų supratimą ir nagrinėjimą.
Trūkumai
Nepaisant didžiausių pastangų kompensuoti pasirinktų duomenų bazių silpnąsias vietas, mūsų surinkti duomenys gana sunkiai apsaugomi nuo netikslumų. Jie paremti tik laisvai prieinamais šaltiniais ir faktiniu AŠL surengtų išpuolių skaičiumi, kuris gali būti daug didesnis nei užfiksavome. Dėl sudėtingos situacijos Libijoje dažnai yra sunku tiksliai nustatyti, kuri grupuotė surengė ataką. Be išimtinių, atkreipiančių visų dėmesį operacijų, AŠL ir BRŠT retai prisiima atsakomybę už surengtus išpuolius. Tokiu atveju atsiranda neišvengiamas neapibrėžtumo faktorius priskiriant įvykį AŠL arba kitai grupuotei. Būtent dėl šios priežasties surinkti duomenys parodo sumažintą AŠL veiklos mastą, reiškiantį, kad išpuoliai nėra įprastu būdu įtraukiami, nebent AŠL arba BRŠT yra aiškiai ir konkrečiai paminėti informacijos šaltiniuose.
Taip pat susiduriama su sunkumais, atsižvelgiant į faktą, jog IV ir AŠL sąveikavo kovoje prieš Haftarą Bengazyje, kur dauguma atakų, priskiriamų AŠL, buvo surengta. Nuo 2015 metų pabaigos ypatingai sunku atskirti AŠL/BRŠT ir IV mūšiuose su Kilnumo Operacijos pajėgomis Bengazyje. Vietos žiniasklaida dažniausiai pamini abi grupuotes arba jas įvardija „Islamistų kovotojais“ – aprašant įvykusius incidentus tiksliai nenurodomi juose dalyvavę veikėjai. Visgi, į surinktus duomenis įtraukiami šie atvejai, tačiau išskiriama, kad kaltininkai už išpuolius yra „Islamistų kovotojai“ – taip užtikrinant didžiausią galimą aiškumo laipsnį.
Bendros išvados
Tarp surinktų duomenų yra 329 incidentai, kurie, bendroje plotmėje, ženkliai skiriasi. Kai kurie incidentai yra tik smulkūs išpuoliai, o apie aukas juose nepranešama. Kiti incidentai apima didelius susidūrimus tarp AŠL ir Kilnumo Operacijos pajėgų bei dažnai trunka keletą dienų. Bendrai paėmus, per apžvelgiamą laikotarpį, suregistravome 1509 mirties atvejus per AŠL rengtas atakas. Visgi, tikras skaičius gali būti didesnis, kadangi apie kai kurias mirtis, dėl chaotiškos situacijos Libijoje, galėjo būti nepranešta.
Pirmasis išpuolis, priskirtas AŠL, yra 2012 metų rugsėjo 11 dienos prieš Jungtinių Valstijų konsulatą Bengazyje (žiūrėti 1 diagramą). Po šio pirminio, visų dėmesį atkreipusio išpuolio, sekė 13 mėnesių AŠL smurtinių veikų pertrauka – nei viena ataka nebuvo priskirta grupuotei.[56] Nuo 2013 metų spalio AŠL vėl pradėjo rengti atsitiktines atakas, nukreiptas tiek į civilius, tiek į karius. Pirmasis ryškus išpuolių ir daug aukų pareikalavęs pliūpsnis įvyko 2014 metų gegužės mėnesį, prasidėjus Kilnumo Operacijai, kuomet per AŠL atakas žuvo 90 žmonių. Antrasis didelis Kilnumo Operacijos Bengazio šturmas, trukęs nuo spalio iki gruodžio mėnesio, buvo vienas mirtiniausių 2014 metų laikotarpių, kuomet nuo AŠL/BRŠT atakų žuvo beveik 600 žmonių, kas sudaro maždaug 40 procentų žuvusiųjų susumuojant visą apžvelgiamą laikotarpį. Nuo 2015 metų sausio mėnesinio aukų skaičius buvo gana pastovus – vidutiniškai 33 žmonių žūtis per mėnesį. Pastebimas ryškesnis tarpsnis 2016 metų balandį (65 mirties atvejai), kai tuo tarpu 2015 metų rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį fiksuota po 10 mirties atvejų skaičiuojant kiekvieną mėnesį atskirai, o nuo 2015 gruodžio iki 2016 metų sausio po keturis mirties atvejus kas mėnesį – tai parodo palyginti menką mirtinų atakų mastą.
Didžioji atakų dalis buvo nukreipta prieš karinius taikinius (86 proc.) – šios atakos taip pat sudaro didžiąją dalį mirties atvejų (92 proc.). Dauguma šių aukų susidarė po taip vadinamų „reguliarių susidūrimų“. Šaltiniai, pranešantys apie minėtuosius incidentus, dažniausiai nepateikia išsamių aprašymų apie naudojamą ginklų tipą, tačiau mes manome, jog tai smulki ginkluotė, dažnai papildoma snaiperių šūviais ir raketų paleidimais. 2016 metais pastebimas žuvusiųjų karių skaičiaus augimas nuo minų ir pagerintų sprogmenų. Įtariama, kad BRŠT pirmą kartą panaudojo tankus 2015 metų sausio 1 dieną, tačiau vėlesniuose pranešimuose apie AŠL arba BRŠT tankų naudojimą informacijos nėra. Pranešama, jog 2016 metų sausį ir vasarį AŠL pašovė tris Libijos naikintuvus, kas parodo, kad grupuotė įsigijo modernią žemė-oras ginkluotę – analitikai yra pareiškę, jog grupuotė savo dispozicijoje turi kilnojamą raketų paleidimo įrangą.[57] Iš viso, nuo 2013 iki 2016 metų, dešimt savižudiškų išpuolių buvo priskirta AŠL arba BRŠT – už tris buvo prisiimta atsakomybė. Visos savižudiškos atakos buvo rengiamos pasitelkiant sprogmenų prikrautas transporto priemones, kuriomis būdavo įsirėžiama į karines bazes ar kontrolės postus. Nėra jokių pranešimų apie vykdytas savižudiškas atakas pasinaudojant sprogmenimis apdėtomis liemenėmis ar panašiais į tai dalykais.
Kalbant apie atakas prieš civilius, dauguma jų buvo nukreiptos prieš asmenis, kurie AŠL buvo laikomi politiniais varžovais – Haftaro ir kitų Salafitų šalininkai. Daugiau nei pusė atakų buvo raketinės (61 proc., žiūrėti 2 diagramą)[58][58], ir jos apėmė didžiausią kiekį visų civilių mirčių (apie 70 proc.). Dauguma raketinių atakų matomai buvo atsakomosios prieš pro-Haftaro rajonus Bengazyje – didžioji dalis jų buvo surengtos po Haftaro pajėgų spaudimo.[59] Yra penki atvejai, kuriuose pranešama apie atakas susijusias su civilių nužudymais, bet tikėtina, kad tikrasis skaičius yra kur kas didesnis. Grupuotės Libijoje retai prisiima atsakomybę dėl žūčių, todėl sunku įrodyti, kuri iš tiesų jas realizavo. Buvo įvykdyta eilė kitų nužudymų per tą patį laikotarpį[60], tačiau jos nebuvo įtrauktos į mūsų duomenų bazę dėl to, jog pranešimuose AŠL nebuvo tiesiogiai susieta su šiom atakom. Taip pat reikėtų paminėti, kad nėra nei vieno atvejo, kad AŠL prisiimtų atsakomybę už atakas prieš civilius. Faktas, jog AŠL veiksmai pagrinde buvo nutaikyti į karinį personalą ir siekiama išvengti asociacijų dėl veiksmų prieš civilius, tik patvirtina mūsų teiginius, kad grupuotė nori pavaizduoti save kaip civilių gyventojų gynėja.
Per aptariamą laikotarpį visos AŠL atakos buvo surengtos Libijoje ir didžioji dauguma buvo nukreiptos į Libijos piliečius. Visgi, nuo 2012 metų rugsėjo iki 2014 metų gegužės mėnesio pastebima atakų požymių prieš užsienio piliečius ir diplomatines misijas. Tačiau bendras atakų dažnumas yra labai menkas palyginus su tam tikrais laikotarpiais – verta pažymėti, kad keturios iš dvylikos AŠL atakų, užfiksuotos iki 2014 metų gegužės mėnesio, buvo tiesiogiai nukreiptos į užsienio piliečius (trys iš keturių minėtųjų atakų nukreiptos į Vakarų piliečius). Šis skaičius nebūtinai atspindi realią padėtį, kadangi kelios atakos buvo surengtos prieš diplomatines misijas Bengazyje dar prieš rugsėjo 11 dienos išpuolį prieš Jungtinių Valstijų konsulatą.[61] Visgi, nepanašu, jog AŠL vykdė atakas ar dalyvavo šiuose išpuoliuose, tad šie rodikliai nebuvo įtraukti į mūsų duomenų bazę dėl grupuotės nepaminėjimo informaciniuose šaltiniuose.
Dabar pereisime prie trumpo AŠL pozicionuojamos grėsmės aptarimo remiantis jos kilme, išsikeltais tikslais ir smurtinėmis veikomis, o vėliau užbaigsime prognozėmis, ko galime tikėtis iš AŠL ateityje.
Ansar al-Šarija – ilgalaikė grėsmė
Kokio masto AŠL pozicionuojama grėsmė bus ateityje, priklausys nuo jos galėjimo veikti atvirai ir panaudoti Libijos rajonus, kaip saugų prieglobstį. Jau anksčiau minėta, kad grupuotė ženkliai susilpnėjo nuo to laiko, kai 2014 metų viduryje Bengazyje paskelbė Islamiškąjį emyratą. Visgi, AŠL vis dar išlaiko pozicijas Bengazyje ir Dernoje, o esantys du faktoriai rodo, jog grupuotė bei jos koaliciniai partneriai ir toliau bus veikianti jėga Libijoje artimiausioje ateityje.
Pirma, politinis nestabilumas postrevoliucinėje Libijoje buvo lemiamas veiksnys AŠL išlikimui ir galimybei vešėti, o maišaties pabaigos perspektyvos atrodo niūros. Libija išlieka politiškai susiskaidžiusi tarp trijų konkuruojančių vyriausybių ir didžiausių kariuomenių lyderių – tikrųjų valdžios turėtojų, bei aktyviai kenkia Jungtinių Tautų tarpininkaujamam politiniam procesui, siekiančiam užbaigti konfliktą. Haftaras, atrodo, ir toliau yra nusiteikęs tęsti savo karinę kampaniją iki kol perims visos valstybės kontrolę[62], o didysis muftijus al-Garianis, dvasinis daugelio islamistų ir džihadistų grupuočių Libijoje lyderis, per savo fatvas (fatwa – oficialus muftijaus sprendimas, ar tam tikras veiksmas neprieštarauja islamui ir jo teisės principams) ragina šalininkus atmesti JT tarpininkaujamą procesą.[63]
Didysis muftijus Sadikas al-Garianis
Antra, po 2014 metų gegužę Haftaro pradėtos Kilnumo Operacijos AŠL sugebėjo išvystyti, kaip niekada, artimus ryšius su kitomis islamistų ir džihadistų grupuotėmis Libijoje. Per įsitraukimą į Šuros Tarybas, AŠL didele dalimi sugebėjo integruotis į platesnį islamistinį judėjimą, kuris opozicionuoja Haftaro kampanijai. Pavyzdžiui, Bengazyje AŠL ir BRŠT tapo faktiškai neatskiriami. Net jeigu Haftaro Kilnumo Operacijos pajėgoms pavyktų išstumti AŠL iš Bengazio ir Dernos, tai nebūtinai reikštų grupuotės veiklų pabaigą. Su sąjungininkų – islamistų ir džihadistų palaikymu, AŠL gali nesunkiai persikelti į kitas Libijos vietas ir toliau vykdyti kovas iš ten. Tiesą sakant, kai kurie kovotojai iš AŠL ir jos koalicinių partnerių, esančių BRŠT, jau, atrodo, yra persikėlę į al-Džufrą – rajoną centrinėje Libijoje. 2016 metų birželio 2 dieną islamistų ir džihadistų kovotojai iš Vakarų Libijos, Bengazio ir aplinkinių vietovių pranešė suformavę naują koalicijos grupę, pavadinimu Bengazio Gynybos Brigados, ir išreiškė savo paramą BRŠT.[64]
Pirmiausia vietinė ir regioninė grėsmė
Dabar AŠL akivaizdžiai matoma kaip daugiau vietinė ir regioninė grėsmė, nei visuotinė. Grupuotė (taipogi jos koaliciniai partneriai) nerengė jokių išpuolių už Libijos ribų, taip pat neišleido jokių oficialių propagandinių pranešimų, kuriais būtų grasinama tai padaryti. Kalbant apie AŠL keliamą vietinę grėsmę, grupuotė aiškiai pademonstravo savo ketinimus stabdyti bet kokį taikų politinį procesą Libijos krizei spręsti. Organizacija įnirtingai atmeta demokratiją, kaip valdžios legitymią formą, ir atvirai pareiškė, kad nenuleis savo ginklų tol, kol Libijoje nebus įkurta „tikra Islamo valstybė“. Kol AŠL neturi tokių pačių žmogiškųjų resursų, kaip Haftaras, tol grupuotės ketinimai veikti Libijoje neturėtų būti priimami taip lengvai. Faktas, kad Haftaro, skaičiumi pranašesnės pajėgos kol kas nesugebėjo užimti viso Bengazio – nors nuo 2014 metų apie pergalę mieste buvo skelbta eilę kartų[65] – rodo, jog AŠL ir jos sąjungininkai iš tikrųjų savo rankose turi reikšmingą kovinę galią.
AŠL pagrindinis tikslas buvo įsitvirtinti Libijoje palenkiat vietos gyventojus. Nuo 2012 metų grupuotės įkūrimo, ji save pozicionuoja kaip pozityvią jėgą visuomenėje – pabrėžiančią save, kaip civilių gyventojų gynėją bei taip sumenkindama save, kaip teroristine organizaciją turinčią ryšių su al-Kaida. Grupuotės akcentas įgyti visuomenės palankumą yra didesnio masto atspindys jos smurtinėse veiklose, kadangi ji pagrinde taikosi į karinį personalą ir susilaiko nuo stambesnių atakų prieš civilius, idant išvengtų vietos gyventojų atstumimo. Visgi, kelianti nerimą tendencija yra ta, kad AŠL, kai būna stipriai spaudžiama, vis labiau nesirinkdama griebiasi atakų prieš civilius, gyvenančius Haftaro pajėgų kontroliuojamose teritorijose, o tai reiškia, jog netolimoje ateityje tokių atakų gali tik daugėti. Grupuotė taip pat nevengia civilių žudymo dėl politinių priežasčių, kas rodo, kad ji yra pasiruošusi panaudoti smurtą prieš civilius, kai jai tai naudinga.
Nors AŠL nerengia jokių išpuolių už Libijos ribų, tačiau grupuotė kelia grėsmę Vakarų interesams. Kaip minėta anksčiau, ji surengė mažiausiai tris išpuolius prieš Vakarų civilius gyventojus ir diplomatines misijas šalyje nuo 2012 metų. Nors AŠL nuo 2014 metų pradžios nesurengė nei vienos tokios atakos[66][66], tai nereiškia, kad grupuotė daugiau nebebus suinteresuota smogti Vakarų taikiniams. Priežastis, kodėl nebuvo daugiau tokių išpuolių, yra siejama su pasikeitimais sausumoje ir dėl šių faktorių: po 2014 metų dauguma užsienio diplomatų buvo atšaukti iš Libijos dėl blogėjančios saugumo situacijos šalyje[67] bei, tikriausiai, dėl svarbiausio dalyko – kovos prieš Haftaro Kilnumo Operaciją, kuri per pastaruosius keletą metų tapo pranašesne prieš savo varžovus. Dar daugiau, žvelgiant į buvusių išpuolių prieš Vakarų diplomatus – tokių, kaip 2012 metų prieš Jungtinių Valstijų konsulatą – priešišką reakciją iš visuomenės, nukreiptą į AŠL – galime dalinai paaiškinti, kodėl grupuotė daugiau tokių atakų neberengė.[68]
Tačiau pastaruoju metu pastebimi ženklai, rodantys, jog AŠL ir koalicijos partneriai gali padidinti susidomėjimą Vakarų taikiniais. 2016 metų birželį, Prancūzija sukėlė visuomeninį protestą Libijoje, labiausiai tarp islamistų, kai sudužus sraigtasparniui žuvo trys prancūzų kariai, o pastaroji patvirtino, jog jos kariuomenė yra dislokuota šalyje.[69] Vėliau keletas Islamistų ir džihadistų, tame tarpe BRŠT ir didysis muftijus al-Garianis padarė pranešimus pasmerkdami Prancūziją ir jos karių buvimą pavaizdavo kaip karo veiksmus prieš Libijos žmones, bei, taipogi, pažadėjo atremti bet kokią agresiją iš užsienio prieš šalį.[70] Labiau nei minėtasis atsakas, susirūpinimą kelia tai, kad Prancūzijos įsitraukimas, atrodo, sustiprino požiūrį, kad Vakarai kariauja su Libija, ir jį paskleidė po visą šalį. Jeigu tokios tendencijos tęsis toliau, tuomet tokios grupuotės kaip AŠL gali pasiskaičiuoti, kad visuomenės nepalanki nuomonė dėl rengiamų teroristinių išpuolių prieš Vakarus gali būti mažiau griežta, tad tai padidina tokių atakų tikimybę. Kai kurios pro-AŠL ir BRŠT paskyros socialinėje medijoje kvietė musulmonus rengti atsakomuosius išpuolius Prancūzijoje.[71 – Al-Sā’iqa Quddām, ‘Wa-Innanā Min Banghāzī Nastanfir Ikhwānanā Al-Muslimīn Fī Faransā An Yath‘arū Li-Ikhwānihim Fī Libya’, 2016 metų liepos 23 d.] Visgi, tokių kvietimų svarba neturėtų būti pervertinama, kadangi jie adresuojami potencialiems šalininkams – be to, tai nereiškia, jog AŠL turi resursų rengti išpuolius Prancūzijoje.
Viena didžiausių AŠL keliamų grėsmių tarptautinei bendruomenei už Libijos sienų, tikriausiai būtų jos artimi ryšiai su al-Kaida ir AŠL rengiamos treniruočių stovyklos.[72][72] Šiuo metu grupuotės rengiamos treniruočių stovyklos, iš esmės, kelia regioninę grėsmę. Dauguma asmenų, apmokytų minėtose stovyklose, buvo siejami su Šiaurės Afrikos al-Kaidos grupuotėmis – tokiomis, kaip AKIM. Šios grupuotės prioritetą teikė regioninėms operacijoms ir iki šiol nėra surengusios jokių išpuolių prieš Vakarų šalis. Nepaisant to, jos taikėsi į Vakarų asmenis Šiaurės Afrikoje. Be to, jos daug kartų grasino vykdyti savo operacijas Vakaruose.[73] Taigi, negalima visiškai atmesti tikimybės, kad asmenys, apmokyti AŠL treniruočių stovyklose, ateityje gali dalyvauti Vakarų šalyse, ypač Europoje, rengiamuose išpuoliuose.
Kalbant apie pajėgumus veikti Europoje, su al-Kaida siejamos grupuotės Šiaurės Afrikoje gali pritraukti keletą joms prijaučiančių tinklų į kontinentą. Devinto dešimtmečio viduryje, Alžyro teroristiniai tinklai, turėję artimus ryšius su AKIM, figūravo pačiame džihadistų veiklos centre Europoje.[74 – Petter Nesser, Islamist Terrorism in Europe (London: Hurst & Co, 2016)] Jeigu AKIM ir AŠL nuspręstų išplėsti savo operacijas į Europą, tuomet, tikriausiai, jiems tai pavyktų padaryti.
Išvados
Ši analizė parodo, kad AŠL išliks pastebima grėsme artimiausioje ateityje. Skaičiuojant nuo 2014 metų gegužės mėnesį Haftaro pradėtos Kilnumo Operacijos kampanijos, bendradarbiaudama su kitais islamistais ir džihadistais, grupuotė sugebėjo išlikti po patirtų pralaimėjimų. Nors AŠL prarado didžiąją dalį savo anksčiau kontroliuotos teritorijos, ji vis dar veikia tiek Dernoje, tiek Bengazyje. Net jei ir Haftaro pajėgos sugebės išstumti AŠL iš šių dviejų miestų, tai, tikriausiai, nebus mirtinas smūgis grupuotei. Jeigu įvykiai pasisuktų netikėta linkme – pagrindinės kariuomenės sutiktų su politiniu sprendimu, užbaigsiančiu neramumus Libijoje – AŠL gali lengvai persidislokuoti į kitas šalies vietoves ir, su islamistų bei džihadistų sąjungininkų pagalba, tęsti kovas iš ten. Visgi, jei AŠL būtų priversta persikelti į kitas teritorijas, tai nebūtinai reiškia, jog grupuotė vykdytų savo operacijas su dabartiniu pavadinimu. Labiau tikėtina išdava yra ta, kad AŠL pasirinktų veikti per skirtingas koalicines grupes, kaip tai daro Bengazyje, idant išvengtų tarptautinio dėmesio.
Esminė grėsmė, kurią pozicionuoja AŠL, atrodo daugiau vietinė ir regioninė, nei globali. Grupuotė nerengė jokių išpuolių už Libijos ribų ir nėra paskelbusi jokių oficialių propagandinių savo pranešimų apie ketinimus tai daryti. Nepaisant to, AŠL vis tiek kelia grėsmę Vakarų interesams, kadangi rengė atakas prieš jų taikinius Libijoje, yra artimai siejama su al-Kaida ir rengia treniruočių stovyklas tarptautiniams džihadistams Libijos teritorijoje.
Per pastaruosius keletą metų, priešiški Vakarams jausmai Libijoje daug labiau paplito dėl tų pačių Vakarų įžengimo į šalį. Minėtieji jausmai pasiekė neregėtas aukštumas po to, kai Prancūzija pripažino dislokavusi savo karius Libijoje. Nors AŠL ir jos koaliciniai partneriai, tikėtina, neskiria resursų išpuoliams Vakarų šalyse vykdyti, tačiau ateityje tai gali pasikeisti. Susiejus AŠL pozicionuojamą regioninę grėsmę vietos ir Vakarų interesams tampa aišku, kad grupuotės ir platesnio al-Kaidos tinkle grėsmės suvaldymas turėtų išlikti Vakarų kovos su terorizmu bendruomenės prioritetu.
Autoriai:
Henrik Gratrud – Norvegijos gynybos tiriamojo instituto (FFI) tyrėjas.
Vidar Benjamin Skretting – Norvegijos gynybos tiriamojo instituto (FFI) tyrėjas.
Šaltinis: Perspectives on Terrorism
Balsas tyruose 