Grupė teroristų trečiadienį, 2017 metų birželio 7 d., Teherane surengė išpuolius, per kuriuos žuvo 17 žmonių, prieš Irano parlamentą ir Ajatolos Chomeinio mauzoliejų. Tuo tarpu Irano Revoliucinės Gvardijos Korpusas dėl šių įvykių apkaltino Saudo Arabiją toliau keliant įtampą regione.
Irako ir Levanto Islamo valstybė (ILIV) skubiai prisiėmė atsakomybę už išpuolius, apie tai paskelbdama per savo Amaq naujienų agentūrą, išplatinusią pareiškimus ir trumpą vienos iš atakų, kuri vyko, vaizdo įrašą. Amaq praneša apie du savižudžius sprogdintojus, iš kurių vienas detonavo savo sprogmenimis apdėtą liemenę prie Ajatolos Chomeinio mauzoliejaus, o kitas tai padarė Irano parlamente, bei, taipogi, apie ingimasius, šturmavusius parlamentą.
Ingimasiai, arba “smogiamieji daliniai” yra grupė kovotojų, nusamdytų Islamistinių karinių grupuočių ginkluotų sukilimų metu. Ingimasiai siunčiami, kad infiltruotusi priešo pozicijose. Jie dažniausiai yra gerai ginkluoti ir mobilūs. Džabhat Fateh al-Šam (Jabhat Fateh al-Sham) turėjo tokių kovotojų dalinį važinėjantį motociklais. Kai kuriais atvejais, pvz. ILIV, ingimasiai buvo naudojami kaip savižudžiai sprogdintojai.
Taip pat ingimasiai, kaip taisyklė, veikia mažose grupėse, susidedančiose nuo trijų iki septynių asmenų. Jie įsiskverbia į priešo gilumą ir bando jam pakenkti kiek įmanoma daugiau, o po to pasišalinti nepastebėti.
Išpuoliai – reikšminga aplinkybė, tačiau pernelyg sumenkinanti pačią reikalo esmę. Teheranas ilgą laiką išvengdavo tokio tipo veikų, kurios reguliariai sukrečia kaimynines sostines – Bagdadą ir Kabulą.
Tai ne atsitiktinis įvykis. Irano vyriausybės saugumo tarnybos yra negailestingai efektyvios malšinant bet kokios formos opoziciją – tiek legitymius protestuotojus, tiek tuos, kurių ketinimai blogi.
Visgi, daug svarbiau, galbūt, yra faktas, kad Irano režimas yra sudaręs slaptą sandorį su al-Kaida (al-Qaeda).
Osamos bin Ladeno (Osama bin Laden) organizacija ir nuo jos atsiskyręs darinys, save pasivadinęs Islamo valstybe, metų metais kovojo prieš Irano remiamus kovotojus Irake ir Sirijoje. Šiitų žudymas ILIV Sunitų džihadistams – kruvinas sportas. Pranešama, kad Abu Bakr al-Bagdadžio (Abu Bakr al-Baghdadi) paskelbtas kalifatas anksčiau bandė smogti mulos šalies viduje. Grupuotė savo propagandiniuose vaizdo įrašuose ir pranešimuose reguliariai agituoja prieš Iraną, tačiau rezultatų, iki dabartinio sėkmingo išpuolio Teherano širdyje, anksčiau tai nedavė.
Aimanas az-Zavahiris
Al-Kaidos vadovai ilgai bandė sustabdyti anti-Šiitų smurtą Irake. Aimanas az-Zavahiris (Ayman az-Zawahiri), Osamos bin Ladeno pavaduotojas bei, vėliau, po pastorojo mirties, al-Kaidos emyro teisių perėmėjas, netgi bandė įkalbėti Abu Musabą az-Zarkavį (Abu Musab az-Zarqawi), al-Kaidos įkūrėją Irake, nustoti smurtauti prieš Šiitų civilius. Tuo tarpu pats az-Zarkavis tikėjosi išprovokuoti visą Iraką apimantį sektantiškąjį civilinį karą. Jis buvo labai arti savo išsikelto tikslo įgyvendinimo, kuomet 2006 metais jo vyrai surengė Šiitų šventos vietos – Al-Askari šventyklos sprogimą Samaros mieste. Nepaisant Jungtinių Valstijų (JV) vadovaujamos koalicijos “antplūdžio” į šalį 2003 metais, padėjusio išvengti visiškos šalies katastrofos tolimesnio laikotarpio perspektyvoje, sektantiškas smurtas nuolatos kamavo Iraką nuo minėtojo šventyklos sprogimo.
Az-Zarkavis buvo nužudytas 2006 metų birželį – praėjus mažiau nei metams nuo to laiko, kuomet az-Zavahiris bandė jį įtikinti nustoti smurtavus prieš Šiitų civilius. Visgi, az-Zarkavio įpėdiniai tęsė jo sektantiškąją strategiją Irake. Tačiau iki 2014 metų jie tvirtai laikėsi al-Kaidos lyderių įsako vengti teroristinių operacijų Irano teritorijoje ir prieš Šiitus už Irako ribų. Nepaisant to, 2014 metų pradžioje abi pusės formaliai atskilo viena nuo kitos. Tuomet organizacija, save įvardijanti kaip ILIV, įgijo jėgos, ko pasekoje, buvo pradėta vykdyti kampanija prieš Šiitus visame regione, o pati al-Kaida apkaltinta esanti jiems per švelni.
Abu Musabas az-Zarkavis
2014 metų gegužę ILIV atstovas Abu Muhamadas al-Adnanis (Abu Muhammad al-Adnani) pareiškė kandų priekaištą al-Kaidos lyderiams, kuris atskleidė jų draugiškus santykius su Teheranu.
“Lai istorija užfiksuoja, kad Iranas yra neįkainojamai dėkingas al-Kaidai,” – teigė al-Adnanis sakydamas, jog jis ir jo vyrai turėjo “sutikti su jūsų (al-Kaidos) reikalavimu nepulti (Šiitų) už Irako ribų, Irane ir bet kur kitur”. Al-Adnanis, nužudytas praėjusiais metais per Amerikos vykdytą oro ataką, aiškino, kad ILIV “veikė pagal al-Kaidos nurodymus, kad apsaugotų savo interesus ir išteklių linijas Irane”.
Abu Muhamadas al-Adnanis
Po to, kai al-Kaidos vyriausioji vadovybė 2014 metų vasarį išsižadėjo ILIV, al-Bagdadis ir al-Adnanis daugiau nebelaikė savęs suvaržytais al-Kaidos lyderio Aimano az-Zavahirio įsakų. ILIV pradėjo rengti išpuolius prieš Šiitų musulmonus už Irako ribų ir, taipogi, pradėjo stebėti operacijų vykdymo galimumą Irane.
Iki pat šios dienos al-Kaida vengia vykdyti išpuolius Irane – bent jau tuos, kurie būtų tiesiogiai susieti su organizacija. (Galimas variantas, kad al-Kaida palaiko kitas regionines grupuotes, kurios retkarčiais nusitaiko į Irano saugumo pajėgas jų pačių žemėje.)
Per 2011 metų gegužę vykusį reidą Abotabado stovykloje (Pakistane), kurioje slėpėsi Osama bin Ladenas, buvo rasti dokumentai. Viename iš dokumentų patvirtinami al-Adnanio pareiškimai dėl al-Kaidos duotų nurodymų.
Abu Ajubas al-Masris, dar žinomas kaip Abu Hamza al-Muhadžiras
2007 metų spalį bin Ladenas parašė laišką Irako Islamo valstybei (IIV), tiesioginiam al-Bagdadžio ILIV pirmtakui. Laiškas, tikėtina, buvo adresuotas Abu Ajubui al-Masriui (Abu Ayyub al-Masri), dar žinomam kaip Abu Hamza al-Muhadžiras (Abu Hamza al-Muhajir), kuris tuomet vadovavo IIV. Abu Bakr al-Bagdadis perėmė grupuotės valdymą 2010 metais, po to, kai minėtasis al-Masris buvo nužudytas.
Bin Ladenas nepritarė IIV grasinimams, nukreiptiems prieš Iraną. “Turiu keletą pastabų grėsmės Iranui klausimu ir tikiuosi, kad tu ir tavo broliai jas įgyvendins,” – rašė bin Ladenas. “Tu su mumis nesitarei šiuo svarbiu klausimu, kuris paveiktų mūsų visų gerovę. Mes tikėjomės, kad tu su mumis pasikonsultuosi tokiais rimtais reikalais, kadangi žinai, jog Iranas yra mūsų pagrindinė arterija finansams, personalui, komunikacijai, o taip pat ir įkaitų klausimams.”
Bin Ladenas nebuvo iš principo prieš Irano puolimą. Jis tiesiog manė, kad to kaina buvo per didelė, o nauda, kurią gaudavo al-Kaida iš palaikomų santykių, buvo reikšminga.
Vėliau į bin Ladeno paminėtą “pagrindinę arteriją” eilę kartų buvo nusitaikę JV Iždo ir Valstybės departamentai priskirdami asmenis teroristams, siūlydami atlygį už informaciją apie juos ir pateikdami kitus oficialius pranešimus.
2011 metų liepą Iždo departamentas pirmąkart identifikavo al-Kaidos lyderius, tame tarpe Ezediną Abdelą Azizą Kalilą (Ezedin Abdel Aziz Khalil), dar žinomą kaip Jasiną al-Surį (Yasin al-Suri), padėjusį lengviau valdyti tinklą Irane tuo metu. Iždas aiškino, kad jie anksčiau veikė “slaptu susitarimu” tarp teroristinės organizacijos ir Irano vyriausybės. Barako Obamos (Barack Obama) administracija taip pat nurodė Iraną, kaip al-Kaidos, “esminį lengvinantį kanalą”, kuris leidžia džihadistų organizacijai gabenti personalą ir skirti lėšas visuose Viduriniuosiuose Rytuose ir Pietų Azijoje. Al-Kaidos veikėjai, taip pat keliaudami per Irano teritoriją, įsitraukė į planuojamus veiksmus prieš Vakarus.
Ezedinas Abdelas Azizas Kalilas, dar žinomas kaip Jasinas al-Suris
Tinklo vadovybė laikui bėgant evoliucionavo dėl keletos priežasčių. Pavyzdžiui, 2011 metų gruodį Valstybės departamentas pasiūlė 10 mln. dolerių atlygį už Kalilą, taip paversdamas jį vienu labiausiai ieškomų teroristų pasaulyje. Al-Kaida buvo priversta pergrupuoti savo gretas į Kalilo vietą paskirdama kitą asmenį, tačiau ilgainiui Kalilas vėl perėmė vadovavimą.
Sekančiais metais kelios žymios al-Kaidos figūros Irane tęsė veiklą siekdamos išlaikyti pagrindines pozicijas už šalies ribų, tame tarpe ir Sirijoje. Iš tikrųjų, tokios įvardintos teroristais asmenybės, kaip Muhsinas al-Fadlis (Muhsin al-Fadhli) ir Sanafis al-Nasras (Sanafi al-Nasr) – abu kurį laidą vadovavę tinklui Irane, tapo pagrindiniais žaidėjais “Korasano grupuotėje”.
Muhsinas al-Fadlis
2014 metais Obamos administracija davė nurodymus atakomis iš oro taikytis į “Korasano grupuotę” teigdami, jog šio al-Kaidos sparno nariai planavo išpuolius Vakaruose. Tiek al-Fadlis, tiek al-Nasras buvo nužudyti per Amerikos bombardavimus Sirijoje.
Sandoris tarp al-Kaidos ir Irano išliko net per karus Sirijoje ir Jemene nepaisant fakto, kad šiuose kruvinuose konfliktuose jie buvo skirtingose barikadų pusėse. Tai didžiulis kuriozas džihadistiniame pasaulyje. Nėra jokių abejonių, kad al-Kaidos ir Irano kovotojai kimba vieni kitiems į gerkles tose šalyse. Vienu metu al-Kaida netgi pagrobė Irano diplomatą, kad galėtų jį iškeisti į vyresniuosius džihadistus ir bin Ladeno šeimos narius, kurie buvo tam tikra forma įkalinti Irane.
Sanafis al-Nasras (pirmas iš kairės).
Ir visgi, nepaisant dviejų pusių dažnų susidūrimų, jų slaptas susitarimas tęsiasi. Pavyzdžiui, 2016 metų liepą Iždo departamentas atskleidė, jog Abu Hamza al-Kalidis (Abu Hamza al-Khalidi), al-Kaidos “karinės komisijos vadas” – viena iš aukščiausių užimamų pareigų grupuotėje – yra Irane kartu su kai kuriais savo bendražygiais. Kitas dokumentas, gautas iš bin Ladeno irštvos, įvardija al-Kalidį dalimi “naujos kartos” lyderių, parengtų pakeisti žuvusiuosius.
2014 metų gegužę Al-Adnanio paskelbtas pranešimas rodo, kad ILIV siekė nušviesti al-Kaidos nenorą smogti Iranui. Abi Sunitų džihadistų grupuotės ir toliau nesutaria, o ILIV nori pakirsti al-Kaidos legitimaciją tarp Sunitų fanatikų, kurie gali nesuprasti kodėl bin Ladeno įpėdiniai susilaiko nuo tiesioginių atakų prieš Iraną. Kiti dokumentai, rasti Abotabade, parodo bin Ladeno sugalvotus planus pakenkti Irano regioninei pozicijai, tačiau šiuo klausimu nebuvo pakankamai toli pažengta.
Pasak Iždo departamento, Abu Bakr al-Bagdadžio ILIV pirmtakas turėjo savo asmeninius santykius su Irano žvalgyba per patį Amerikos įsitraukimo į karą Irake įkarštį. Visgi, ILIV savo publikai neprimena šio nepatogaus fakto. Vietoje to, ILIV kritikuoja al-Kaidą dėl jos pasiryžimo eiti į kompromisą su Iranu.
Pavyzdžiui, 2016 metais ILIV savo al-Nabos (al-Naba) žurnale išspausdino eilę pokalbių su al-Kaidos dezertyru Abu Ubaidahu al-Lubnaniu (Abu Ubaydah al-Lubnani), kuris tvirtino, kad “Irano žvalgyba” pilnai kontroliavo al-Kaidos slėptuves šalies viduje. Gana įdomu tai, jog palikęs al-Kaidos gretas, al-Lubnanis pats iš Irano persikėlė į vietą, kur buvo paskelbtas kalifatas. Bet kokiu atveju, al-Lubnanio interviu tikslas buvo apkaltinti ILIV varžovus esant nuolaidžius Iranui.
Kita ILIV skleidžiama propaganda turi panašius siekius pavaizduoti savo grupuotę kaip Sunitų opozicijos avangardą prieš Irano remiamas pajėgas visame regione.
Galų gale, ILIV pagaliau gali tvirtinti atgabenusi Sunitų džihadistų karą į Iraną – tai, ko al-Kaida nelinkusi daryti.
Šaltinis: FDD’s LONG WAR JOURNAL
Balsas tyruose 