Kas yra islamo pasaulis?

šeiko zayedo mečetėPer televiziją ir radiją, kine ir laikraščiuose mums dešimtis kartų per dieną vienaip ar kitaip užsimenama: jis – siaubinga grėsmė žmonijos civilizacijai. Jame slypi nenumaldoma griaunanti jėga, kurią iš tiesų galima įveikti tik drauge su pačiu islamu. Būk budrus ir ruoškis kovai, vargšas Vakarų žmogau… Iš kitos Žemės rutulio pusės su ta pačia irzlia aistra pasigirsta priešinga: be jo – neįmanomas joks gėris. Dvasia tik jame – tikrajame kelyje. Kas to nesupranta – kvailys arba priešas. Kaip dabar elgtis, kaip išsiaiškinti? Kaip galų gale priartėti prie suvokimo – koks iš tiesų yra islamo pasaulis?

Žodis „islamas“ iš arabų kalbos į kitas paprastai neverčiamas. Panašiausia, ką galima sugalvoti – „nuolankumas“, „paklusnumas Dievui“, „savęs atidavimas Jam“. Žymus musulmonų teologijos ekspertas, norvegas Fritjofas Šuonas, kalba taip: „Islamas – tai Dievo ir Žmogaus susitikimas“. Kitaip tariant, Aukščiausiasis yra suvokiamas kaip absoliuti kategorija. Jo neįmanoma pamatyti, išreikšti žmogui prieinamomis priemonėmis. Jis „yra materialus, bet jo materialumo kategorija yra nepalyginamai aukštesnė“, – taip ši filosofinė idėja išreikšta viename iš Pranašo Mahometo hadisų.

Lygiai taip pat, kaip Jėzaus sekėjai ir jo apaštalai tiki „vienu Dievu Tėvu Visagaliu… Vienatiniu Dievo Sūnumi… nukryžiuotu prie Poncijaus Piloto… ir Šventąja Dvasia, Viešpatį Visatos kūrėją…“, tvirtai tikintys musulmonai tvirtina: „Nėra kitų dievų, tik vienas Dievas, ir Mahometas yra jo pranašas“.

Šią formulę paskelbė pats Pranašas, kai jo paklausė: „Kas yra islamas?“ Atsakydamas į klausimą Pranašas minėjo penkis islamo stulpus, iki šiol sudarančius tikro musulmoniško gyvenimo būdo pagrindą. Tai: šachada – tikėjimas Dievu, salat – kasdienė malda, kurią visi musulmonai privalo atlikti penkis kartus per parą, zakatas – privalomas aukojimas vargšams, pasninkas šventojo mėnesio Ramadano metu (valgyti ir gerti leidžiama tik naktį, saulei nusileidus) ir hadžas, piligrimystė į šventąsias vietas – pirmiausia į Meką.

Islamo ekspancija VII – VIII a.

Staigus islamo plitimas pirmaisiais amžiais po jo atsiradimo buvo tarsi sprogimo banga. Ne itin gausios ir nevieningos beduinų gentys tuo metu jau daugiau kaip tūkstantį metų klajojo po dykumos oazes, ir nė nesvajojo apie jokius užkariavimus, bet didžioji Mahometo idėja apie Kalifatą – teisingiausią valstybę šiame pasaulyje, turinčią suvienyti visas tautas, – atrodytų, uždegė juos. Kol pranašas buvo gyvas, didžioji Arabijos pusiasalio dalis buvo politiškai suvienyta Medinos. Valdant pirmiesiems paveldėtojams, vadinamiesiems „keturiems teisingiesiems kalifams“ (632-661 metai), islamo valstybei jau priklausė Bagdadas (netrukus šis miestas virto klestinčia sostine), Jeruzalė ir Egiptas. Šiaurėje musulmonų triumfo žygį sustabdė atkaklus bizantiečių pasipriešinimas – graikų imperijos arabai galiausiai taip ir neįveikė. Tačiau Vakaruose ir Rytuose jų valdos nepaliaujamai plėtėsi iki pat 750 metų, kai savo galybės piko metu Umajadų dinastija viešpatavo tuo pačiu metu Pirėnuose ir Hindukuše, jų vėliava plevėsavo ant Indo, Nilo ir Kuros krantų, beludžiai ir berberai buvo jos pavaldiniai.

Islamas ir jo religijos

trys simboliaiReligijotyra islamą drauge su judaizmu ir krikščionybe priskiria giminingoms religijoms. Faktiškai tai reiškia, kad kiekviena iš jų turi pagrindinę istoriją (mitą, pateikiantį idealų tikėjimo pavyzdį) apie Abraomą, gyvenusį XIX a. pr. m. e., sudariusį sandorį su Dievu, kuriame Dievas už paklusnumą pažadėjo jam, kad šis bus daugelio tautų tėvu.

Kalbama apie koncepcinį ir genetinį didžiųjų religijų, gimusių viena po kitos Artimuosiuose Rytuose, artumą. Iš tiesų, jų fundamentiniai postulatai – požiūris į Dievą, kaip Kūrėją, aiški Gėrio ir Blogio priešprieša ir nesutaikoma kova – identiški.

Kiekvienoje šių sistemų Mahometas, Mozė ir Jėzus atitinkamai ragina žmogų siekti tyrų tikslų, atsižadėti nuodėmių ir atgailauti. Apdovanojimas už dorą gyvenimą – prisikėlimas po Paskutiniojo Teismo dienos ir amžina Rojaus palaima. Be to, musulmonai ypač svarbiu dalyku laiko tai, kad abraomines religijas sieja Apreiškimas, tai yra, Šventieji Raštai (arabišku pasakymu „Ahl al Kitab“ – „Knygos žmonės“, jungia visų trijų konfesijų atstovus). Vis dėlto Koranas iš esmės skiriasi nuo Mozės penkiaknygės arba Naujojo Testamento. Jis nėra Dievo įkvėptas (kaip Biblija), kur greta Dievo žodžio skamba ir žmogaus mintys. Korane surašyta tiesioginė Aukščiausiojo kalba, perduota per Mahometą. Principiniai abraominių religijų skirtumai prasideda tik teologiniame etape – nuo klausimo apie Viešpaties prigimtį. Beje, musulmonai šiuo klausimu artimesni judėjams, o ne krikščionims. Jiems nepriimtina dogma apie Švenčiausiąją Trejybę (Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią), nes čia jie įžiūri politeizmo elementų. Kita vertus, islamo išpažinėjai nepalankiai žiūri į rūsčiojo hebrajų Jehovos deklaruojamus nacionalinius prioritetus. Beje, musulmonai šventai tiki, kad jų Pranašas į Žemę atėjo ne naujos religijos kurti, o atstatyti senąją – tikrąjį Abraomo tikėjimą, kuris, pagal Koraną, ir buvo pirmasis musulmonas. Žydai ir krikščionys taip pat iš pradžių žinojo tiesos šviesą, bet laikui bėgant ji jiems užgeso.

Koranas – šventa musulmonų knyga

koranas

Išvertus žodį „qur‘an“ iš arabų kalbos, reikštų „deklamavimą“. Musulmonai tiki, kad Koranas yra tikslus paskutinio Dievo žodžio atkartojimas. Jo atsiradimas susijęs su pranašo Mahometo vardu – būtent jam buvo atskleista dieviška žinia, kurią surinko ir įrašė pats Pranašas. Kaip byloja padavimas, prieš mirtį Mahometas kartu su archangelu Gabrieliumi du kartus patikrino įrašytą tekstą. Nuo to momento Korane nebuvo atlikti jokie pakeitimai.

Ši šventa musulmonų knyga iš esmės skiriasi nuo kitų šventų raštų, kurie buvo parašyti praėjus daugeliui metų po šių apsireiškimų ir įvykių, tapusių šios knygos pagrindu. Visi šventieji raštai buvo daug kartų perrašomi, papildomi ar sutrumpinami, ir musulmonai mano, kad apreiškimas, kuris, pavyzdžiui, aprašomas Biblijoje, pasiekė mus labai iškreipta forma. Be to, Korane nėra nė vieno Pranašo pareikšto žodžio.

Jo asmeniniai pasisakymai ir pamokslai surašyti taip vadinamuose hadisų, kuriais vadovaujasi visi tikintieji musulmonai, rinkiniuose. Tačiau vis dėlto hadisai nėra įtraukti į sakralinių tekstų rinkinius. Visa tai leidžia musulmonams teigti, kad Koranas tiesioginė Dievo žodžių ir valios išraiška.

Koranas sudarytas iš 114 skyrių ir 6616 eilių, kuriuos sudaro 78000 arabiškų žodžių. Skyriai išdėstyti ne chronologiškai ar pagal tematiką, o teksto apimties mažėjimo tvarka – nuo ilgiausio iki trumpiausio (tokia tvarka Pranašui buvo nurodyta iš aukščiau). Todėl tiems, kurie tik pradeda mokytis Korano, paprastai rekomenduojama jį skaityti nuo galo, juk trumpus tekstus kur kas lengviau suprasti ir įsiminti.

Gimęs laisvas

Kitaip negu krikščionybė, islamas neturi šventikų. Ir hadžo kelyje, ir prie namų židinio, gimimo ir mirties valandą, skausme ir džiaugsme musulmonai bendrauja su Dievu tiesiogiai, be tarpininkų ir aiškintojų. Iš čia – paradoksas: Pranašo sekėjai, nuolat kaltinami nepakantumu, visais laikais turėjo daugiau laisvės ir galimybių savo asmeniniame tikėjime negu katalikai arba stačiatikiai.

Nors visi išsilavinę musulmonai religiniame gyvenime formaliai yra lygūs, iš tiesų šis gyvenimas nukreipiamas labai aiškiai – žmonių, kuriuos pati bendruomenė („ummah“) pakvietė pamokslauti ir padėti tikintiesiems kelyje pas Aukščiausiąjį. Imamai, vadovaujantys tarnystei mečetėse, ir mulos, skaitantys maldas ir dėstantys mokyklose, renkami pačiu demokratiškiausiu būdu. Tiesa, šiitų Irane dar egzistuoja ajatolos (arab. ajat – stebuklas + allah – dievas) institutas. Ajatola laikomas didžiausias dvasinių klausimų autoritetas, o po 1979 m. revoliucijos – ir pasaulietiniame gyvenime.

Taigi, laimi tas, kuris daugumai, turinčiai balso teisę (tai yra, visiems apygardoje gyvenantiems suaugusiems vyrams), atrodo išmintingiausias, iškalbingiausias, pamaldžiausias.

Taigi – laisvė ir tik asmeninė atsakomybė prieš Aukščiausiąjį. O į, atrodytų, itin keblų klausimą „Kaip Dievo tarnas gali būti laisvas?“ Pranašas atsakė labai paprastai: „Nėra religijos ten, kur nėra proto“. Musulmonas turi siekti pažinimo, kad gebėtų priimti teisingus sprendimus. Iš čia kyla dar vienas paradoksalus nesusipratimas: dešimtmečiais Europa kartoja, kad islamo bendruomenė atsilikusi, tamsi ir neraštinga. Tai, esą, jos didžiausia yda, kurią gali ištaisyti tik apsišvietę civilizatoriai europiečiai.

Žinoma, artimiau su islamu Vakarų visuomenė „susipažino“ tik XIX a., kuomet musulmonų pasaulį buvo apėmusi tam tikra stagnacija. Islamo klestėjimo laikais, IX-XI a., pats išdidžiausias paryžietis arba Romos gyventojas taip nebūtų drįsęs pasakyti, nes novatoriško mokslo šviesa tuomet krikščioniškas šalis pasiekdavo iš Rytų.

Vis dėlto ir mūsų laikais keistokai skamba kaltinimai nemokšiškumu tiems, kurie jau beveik pusantro tūkstančio metų gyvena pagal tokį Korano įstatymą: „Aukščiau už tarnystę Dievui yra žinių įgijimas“. Taip pat: „Keliauk įgyti žinių net į Kiniją“ (turima omenyje ne tai, kad reikia keliauti mokytis pas kitatikius, nors ir čia musulmonų doktrina nemato nieko baisaus, o tai, kad tokiame svarbiame reikale visos pastangos prasmingos).

Kaip Viešpats kuria ir keičia pasaulį pagal savo suvokimą, taip ir mes savo vietoje galime tobulinti pasaulį ir save. Mūsų platumose tai tikriausiai pavadintų „kūrybiniu potencialu“. O žymusis musulmonų filosofas Abu Hamidas Muhamadas ibn Muhamadas Gazalis dar XI a. (tai yra, gerokai anksčiau iki Martino Liuterio ir Erazmo Roterdamiečio diskusijos analogišku klausimu) pasisako taip: „Laisva valia išreiškia ypatingą valios rūšį, kuri atsiranda gavus signalą iš proto į tai, kuo žmogus nėra tikras“. Aišku tai, kad „teisingai“ abejoti ir kritiškai žiūrėti į gyvenimą musulmonas gali tik iki to momento, kol jis jaučia savyje aukščiausiąją jėga ir sieja su ja savo veiksmus. Laisvą valią lemia ištikimybė tikėjimui.

Kartą Mahometo paklausė: „Kas verčiausias iš žmonių?“ Šis atsakė: „Protingas. Protingas yra tas, kas įtikėjo į Dievą, patikėjo jo pasiuntiniais ir elgiasi Jam nuolankiai“. Prisiminus įvairiausius musulmonų religijos pavadinimo vertimus, galima nuspręsti, kad protas – tai ir yra islamas.

Tikėjimo grožis

Islamo Aukščiausiasis, kaip žinoma, neturi žmogiškojo pavidalo. Bet įsižiūrėję atidžiau įsitikinsime, kad ir musulmonų menui „nesvetima niekas, kas žmogiška“. Tai patvirtina ne tik garsiosios viduramžių knygų iliustracijos, bet ir daugybė skulptūrų bei bareljefų. Kaipgi taip?

Šis „prieštaravimas“ tik iš pirmo žvilgsnio rodosi esąs skandalingas. Musulmonai visai neturi nieko prieš ryškius ir netgi „drąsius“ atvaizdus. Svarbiausia – kad juose nebūtų nė menkiausios užuominos į nešventus dalykus. Tarnavimas stabams – baisiausia nuodėmė, čia islamas yra kategoriškas. Islamo sekėjai, vadinantys save Dievo kariais, naikina stabus visur, kad ir kokiai religijai jie priklausytų. Antai talibai prieš keletą metų iš granatsvaidžių sušaudė senovines Budos statulas Afganistane.

Islamas aiškiai skiria dvi svarbiausias kiekvieno tikratikio gyvenimo sritis: tikėjimą ir religiją. Pats islamas savo ruožtu iš religijos virsta tiesiog visaapimančiu gyvenimo būdu.

O tikėjimo sritis – „vertikalūs“ Aukščiausiojo ir žmonių santykiai. Religijai lieka „horizontalioji“ ašis.

Korane skaitome: „Arabai sako: mes tikime. Pasakyk: jūs ne tikite, o paklusote islamui“. Koks skirtumas? Argi tikėti nereiškia paklusti? Išeina, kad ne visai taip. Tikėdamas Aukščiausiuoju, tu priimi pasaulį tokį, koks jis yra. Beje, šiai gana sudėtingai filosofinei minčiai įdomią analogiją siūlo pati musulmonų Knyga, bene pati metaforiškiausia iš visų Šventųjų Raštų. Iš pradžių dieviškasis Apreiškimas musulmonų Pranašui buvo perduotas per pamokslus. Šitaip formavosi pati religijos ašis. Tik po Mahometo mirties jis virto Koranu (sirų kalba žodis keriana reiškia skaitymą balsu), kad visas pasaulis galėtų apie jį sužinoti. Šitaip susiformavo toks islamas, koks jis yra šiandien.

Dėl tokio dualizmo musulmonų mokymas turi dar vieną svarbią savybę: jis „neįkyriai“ ir be prievartos apima visą rytietiško sociumo gyvenimą.

Pinigai be palūkanų

Pagrindine finansinių reikalų tvarkymo taisykle Koranas skelbia teisingumą, kurį užtikrina sveika konkurencija ir bet kokios monopolijos draudimas. Vardan teisingumo Šariatas (pagrindinių musulmonams privalomų įstatymų sąvadas) nustato lygias visų prekybos proceso dalyvių teises skelbti žinią apie savo prekes (šiandien pasakytume – reklamuoti), smerkia spekuliaciją ir skolinimą su palūkanomis. Pastarasis dalykas apskritai vertinamas kaip didžiulė nuodėmė ir yra už įstatymo ribų. Mahometo sekėjus piktina pati idėja gauti pinigų „iš nieko“, todėl islamo šalių bankai ir šiandien dirba vadovaudamiesi visai kitais principais negu vakarietiški. Dėl to kyla didelių ekonominės integracijos problemų. Vakaruose įprasta pinigų skolintis iš vieno subjekto, o vėliau juos perskolinti kitam, į abiejų operacijų „kainą“ įskaitant tam tikrą procentą bankui. Rytuose veikiama kitaip. Viena pusė į verslo projektą investuoja kapitalą, o kita – savo darbą. Partneriai iš anksto sutaria, kaip dalysis pelną. Jeigu projektas pasirodė esąs nuostolingas, pelno nėra, finansinių nuostolių patiria tik investuotojas. Tokiu būdu Šariatas pabrėžia, kad savo darbu prisidėjusios pusės sugaištas laikas ir prarastos jėgos yra ne mažiau svarbios negu prarasti pinigai.

Vakaruose progresyviais save laikantys mokslo bei kultūros sąjūdžiai dažniausiai priešindavo save religijai, o islamo atveju tai tiesiog neįmanoma. Atvirkščiai, tam tikra prasme galima teigti, kad būtent islamas per šimtmečius susiedavo į vieną, labai įvairią ir dažnai prieštaringą, erdvę – nuo Ispanijos iki Bucharos ir Indijos. Žinoma, siedavo kaip aukščiausias kūrybinis pradas, o ne kaip „tikėjimas“. Juk musulmonų filosofija, poezija, menas ir architektūra yra universalūs ir išoriškai niekaip nekanonizuoti.

Tik nedaugelis žino, kad juslingi Saadi ir Omaro Chajamo įvaizdžiai puikiausiai įsikomponuoja į Doktriną, atspindėdami meilę Aukščiausiajam. Žinoma, ir tarp islamo išpažinėjų yra griežtų taisyklių šalininkų, smerkiančių bet kokią „laisvamanystę“. Jie ir šiandien dažnai kišasi į meno sritį, nors pati religija nedraudžia įvairiausių inovacijų. Būtent todėl islamo viduje susiformavo sufizmas – intelektualų judėjimas, užsiimantis tiesos paieškomis už sausos scholastikos, kuria per ilgus metus „apaugo“ islamas, ribų. Iš šios mistinių nušvitimų ir dvasinės praktikos brolijos kilo beveik visi didieji islamiškųjų kraštų mąstytojai ir kūrėjai. Nieko nuostabaus! Juk ir smalsiausi to meto Europos protai nuo Dekarto ir Leibnico iki Getės ir Puškino priklausė rozenkreicerių ložei arba nešiojo „laisvųjų akmentašių“ (masonų) prijuostes.

Mokslas apie tikrąjį kelią

Visi žinome, kad musulmonui leidžiama turėti daugiau negu vieną žmoną, kad jam negalima gerti vyno, valgyti kiaulienos ir žaisti azartinių žaidimų, kad jis privalo penkis kartus per dieną atlikti namazą, pasisukęs veidu į Meką, skaityti Koraną ir taip toliau. Gerai, o, kas būtent, jam liepia taip elgtis? Iš kur tikratikis semiasi žinių, kurių jam reikia nuo gimimo iki mirties? Iš Šariato – mokslo apie „tikrąjį kelią“, apimančio visus būties espektus, kartais net ir visai neįtikėtinus. Iš esmės kalbama apie siekį „gyventi kaip Mahometas“ ir jo pirmoji, Medinos laikų, bendruomenė. Visa, kas buvo priimta tada ir sulaukė palankaus Pranašo vertinimo, pateko į Suną („priedą“ prie Korano, sudarytą iš Įkūrėjo pasisakymų) – visa tai yra malonu Dievui. Ir – atvirkščiai.

Šitaip iki XI-XII a. Susidarė didžiulis įvairiausių taisyklių, papročių ir įstatymų sąvadas, vėlesnių kartų sutvarkytas ir sistematizuotas. Šiandien musulmonai laiko jį „amžinu ir nekintamu“. Arba galima pasakyti kitaip: viskas iš islamo, kas nėra romantika, poezija ir kalbotyra arba filosofija, matematika ir astronomija, – visa tai yra Šariatas.

Šariatą sudaro aštuonios veiksmų kategorijos:

Farzu – veiksmai, privalomi kiekvienam tikinčiajam. Kas juos atmeta, yra netikėlis!

Važib – jo nesilaikymas yra didelė nuodėmė, bet prakeiksmo, kaip farzu atveju, neužtraukia.

Sunat – pageidautina vykdyti, kad pats Pranašas Paskutiniojo teismo dieną tave užtartų.

Mustachab – visai nebūtina, bet Aukščiausiojo akį džiugina.

Mubach – visa tai, ką žmogus yra visiškai laisvas daryti arba ne.

Charam – nuodėmių ir nusikaltimų sąrašas.

Makruch – menkesnių nuodėmių sąrašas.

Mustachruk – blogi įpročiai ir kvaili poelgiai, bet ypatingos žalos niekam nedarantys.

Pagal farzu, kiekvienas tikras musulmonas privalo studijuoti Šariatą, o visi kiti žmonės iš jo gali sužinoti daug įdomių dalykų apie jauniausią pasaulio religiją. Pavyzdžiui, tai, kad islamas pritaria prekybai ir vertina ją kaip Dievui malonią veiklą. Charamo kategorijai priskiriama 170 veiksmų. Bene didžioji dalis skirta turto ir finansiniams reikalams. Grasindamas Dievo bausme, Pranašas griežtai draudžia prekiauti sugedusiomis prekėmis, tyčia sulaikyti užmokestį darbininkui, perduoti kam nors kitam įpėdiniams priklausantį turtą, saugoti pas save svetimą turtą, kai jo tikrasis savininkas žinomas, neatiduoti laiku skolų ar netgi laikyti atsargas tikintis vėliau parduoti brangiau. Žinoma, pamatinių dalykų Mahometas taip pat nepamiršo – charamas draudžia žudyti, žudytis, svetimauti.

Kitose Šariato kategorijose gausu šiuolaikiniam žmogui keistai skambančių nurodymų, patarimų, rekomendacijų. Kartais įdomu ir tai, kodėl viena arba kita „norma“ įtraukta būtent į šią kategoriją. Pavyzdžiui, vyro pareiga išlaikyti žmoną, rengti ir maitinti ją bei vaikus aprašyta farzu kategorijoje, o žmonos pareiga paklusti vyrui – tik važibo kategorijoje… Kitaip tariant, jeigu žmona sumanytų nepaklusti, ji būtų ne tokia didelė nusidėjėlė, nors toks elgesys, žinoma, lieka smerktinas. Keltis auštant, plauti rankas prieš valgį, valgyti kartu su šeima ir būtinai sėdint, maistą imti dešine ranka, drabužius nešioti, kol visiškai susidėvės, karpytis nagus – visa tai išvardyta sunat kategorijoje, o štai tarnauti kariuomenėje ir skirti vargšams dalį pelno iš bičių avilių reikalauja griežtasis farzu… O dėl pasaulietinių įstatymų – jeigu jie prieštarauja Šariatui, tikratikis musulmonas apskritai neprivalo jiems paklusti.

Apsivalymas ir labdara

zakatas

Zakatas – viena iš pagrindinių islamo sąvokų. Tai Dievo dalia iš musulmono turto, kitaip tariant – privaloma dalis labdarai, nuskaičiuojama nuo kiekvieno bent kažką turinčio žmogaus. Tai sudaro 2,5 proc. visų jo metinių pajamų. Zakatas tiesiogiai reiškia „apsivalymas“, turint omenyje, kad specialus mokestis išvalo musulmono širdį nuo godumo ir egoizmo. Tų širdys, kuriems jis privalomas, išsivaduoja nuo pavydo ir neapykantos turtingesniems. Skirtas jis pirmiausia vargšams ir našlaičiams. Antra, iš zakato pajamų amunicija aprūpinami kareiviai, kovojantys už tikėjimą ir už teisingumą. Islamas teigia, kad zakato nemokantis musulmonas – ne šiaip nuodėmingasis, bet tikras atskalūnas, degsiantis pragaro ugnyje. Būdinga tai, kad niekuomet ir jokiomis sąlygomis zakato dalies negalėjo gauti kuris nors iš tiesioginių Pranašo palikuonių. „Išmaldos nedera imti Mahometo giminei, nes tai yra nešvaru“. Užtat šios šeimos vyrams ir moterims tolygiai paskirstomas penktadalis vadinamojo humso, kuris, savo ruožtu, sudaro penktadalį bet kokio karinio grobio. Beje, mūsų laikais galima išduoti zakatą ir jiems. Humso nebėra.

Al-Madina Al-Khakika

Šiandien tarp visų islamo krypčių ir atmainų, kurių priskaičiuojama per du šimtus, panašumų gerokai daugiau, negu tarp krikščioniškųjų konfesijų ir juo labiau – sektų.

Per daugelį metų istorikai ir teologai mėgino atskleisti prigimtinę islamo „elastingumo“ paslaptį – jo gebėjimą viską į save paimti ir viską pasimatuoti, kad ir koks ankštas naujasis drabužis atrodytų. Buvo keliamos sudėtingiausios teologinės teorijos; greičiausiai ir jos turi savo pagrindą. Vis dėlto paprasta ir akivaizdi priežastis dažnai pamirštama – urbanistinės islamo šaknys. Keista, bet jis, nors daugeliui ir asocijuojasi su puslaukiniais dykumų beduinais, pats linksta į miesto kultūrą, nes yra mieste atsiradęs ir į jį nuolat nukreiptas. Rytų „akmenines džiungles“, kad suprastum: pakantumas čia yra pagrindinė išgyvenimo sąlyga. Gyventi nesantaikoje ir nuolat kovoti su kaimynais itin siaurose gatvelėse ir labirintuose neįmanoma – „žmonių avilys“ tiesiog neišgyvens. Pati kompaktiška erdvė verčia konsoliduotis.

Tokios konsoliduoto „maišo“, bendro katilo, kur verda visi ir viskas, prototipu musulmonams ir toliau lieka Meka. Kažkada ši kubo formos („kaaba“ arabiškai reiškia „kubas“) šventovė buvo kultinis stabmeldžių centras, kurie ten garbino Esvadą – iš dangaus nukritusį juodą akmenį, kuris vėliau buvo įmūrytas į vieną iš besiribojančių sienų. Pasak legendos, Kaabą įkūrė pats Abraomas. Radęs vietą, kur „debesys susitinka su žeme“, visų semitų protėvis pastatė ten šventyklą.

Praėjo pustrečio tūkstantmečio, ir būtent Mekoje jau nejaunas pirklys Mahometas pradėjo pamokslauti apie vienintelį Dievą. Iki tam tikro laiko būsimam pranašui ir į galvą neateidavo mintis palikti gimtąsias vietas, bet kai kraštiečiai užsipuolė jį dėl įkyrių ir nesuprantamų kalbų, jis su keliais sekėjais išėjo į Šiaurę – Mediną. Vėliau, grįžęs su pergale namo, pastatė aplink Kaabą mečetę (visų vėlesnių mečečių prototipą), nes „masjid“ gimtąja Pranašo kalba reiškia „garbinimo vietą“. Taip susiformavo islamiškasis akiratis: Kaaba – Mečetėje, Mečetė – Miesto viduryje, Miestas – Pasaulio viduryje.

Umjado mečetėViskas sutampa: arabišką žodį „madina“ (miestas) atitinka tos pačios šaknies madanijat (kultūra) ir tamaddun (civilizacija). Jau minėtasis Al-Farabi rašė: „Didžiausią gėrį ir didžiąją tobulybę gali pasiekti miestas, bet tik ne visuomenė, stovinti žemesniame tobulybės lygyje“, pavyzdžiui, klajokliai. Jis vartoja filosofinę kategoriją „al-madina al-khakika“ (Tikrasis miestas), o viename IX šimtmečio traktatų kalbama apie „Sielos miestą“ – „al-madina al-ruhania“. Apskritai, kur pažvelgsi, visur miestai – sąmoningi ir „pagrįsti“, kaip visokio gėrio centras ir slėptuvė nuo chaoso.

Žmonės nuo seno buvo linkę kurtis arčiau vieni kitų, gyventi drauge. Ilgainiui ir „laukiniai“ klajokliai įsitikino gyvenimo miestų aukštumoje privalumais. Taip nutiko turkams, sukūrusiems didžias seldžiukų ir osmanų imperijas, berberams Andalūzijoje. Galiausiai ir Pranašo tėvynainiai iškeitė savo kupranugarius ir beribius smėlynus į Damasko ir Bagdado mūrus…

„Aš – Žinių miestas, o Ali – jo vartai“, – tvirtino Mahometas, kalbėdamas apie savo žentą, vėliau tapusį ketvirtuoju kalifu, suvienijusiu savo asmenyje visą žemiškąją musulmonų valdžią – ir dvasinę, ir pasaulietinę, politinę. Nuo tų laikų islamas vieno nuo kito nė neskiria. Aiškintojai Pranašo žodžius papildė sakydami, kad kiti trys teisieji kalifai – Abu Bakras, Omaras ir Osmanas – yra miesto pamatas. Šis teiginys turi ir savo simbolinę išraišką. Antai ant kai kurių kulto pastatų atsirado liūtų atvaizdų. Kuo čia dėtas liūtas? Reikalas tas, kad yra toks chrestomatinis arabiškas epitetas – Ali-Asad, reiškiantis Liūtą. O Šir-Dor reiškia Liūto Vartus. Tokių istorijų galima prisiminti šimtus: islamiškasis miestas-pasaulis pilnas aliuzijų, ir jose tikras musulmonas jaučiasi komfortiškai. Rytietiško žmonių skruzdėlyno struktūra, eiliniam europiečiui dažnai atrodanti kaip tikras chaosas, iš tiesų yra organizuota pagal tam tikrą planą, kuris kiekvienai savo „skruzdėlei“ suteikia dvasinį prieglobstį. Pabrėžtinai plokščią ir uždarą erdvę skaido minaretų vertikalės, kurdamos įsimintiną miesto-šventyklos įvaizdį. Viskas nuspėjama, logiška ir kartu dinamiška – kaip pats gyvenimas. Viskas turi savo vietą. Pats laikas prisiminti islamo esmę, nuo kurios mes pradėjome pokalbį: kiekviena detalė, kiekvienas linkis, siena ir akmuo vienaip ar kitaip simbolizuoja viską, kas egzistuoja. Kiekviename laše atsispindi visas pasaulis.

Ant Damasko mečetės sienų išliko mozaikos, sudėtos Bizantijos meistrų – krikščionių. Daugiaaukščiai rūmai kyla virš tankių giraičių, stačiais šlaitais besileidžiančių upės krantų link. Vaizdas toks tikroviškas, kad kai kurie specialistai jį laiko realiu senojo Damasko architektūros atvaizdu.

Umjado mozaikaKas iš tiesų vaizduojama šioje mozaikoje? Pasirodo, rojus. Šalia užrašyta ir atitinkama citata iš Korano. Net ir po mirties tikratikiai svajoja likti mieste.

Pusmėmulis ir islamas

islamo simbolisPagrindiniuose religijos šaltiniuose (Korane ir Sunoje) nieko nekalbama apie islamo simbolius. Islamas yra universalus ir globalus, todėl mintis apie išskirtinį islamo simbolį svetima.

Pasklido tokia pusmėnulio atsiradimo istorija. Pasak legendos, 1299 m. Osmanas, Mažosios Azijos valdovas, susapnavo pusmėnulį, kuris driekėsi nuo vieno pasaulio galo iki kito. Manydamas, kad tai geras ženklas, bėjus savo dinastijos simboliu padarė pusmėnulį. Sapnas nenuvylė Osmano – jo palikuonys įgijo milžinišką galią ir tapo ne tik galingiausiais valdovais musulmonų pasaulyje, bet ir dvasiniais lyderiais – kalifais.

Be to, pusmėnulis su žvaigžde buvo ir Konstantinopolio simbolis. Kai 1453 m. osmanai užkariavo miestą, jie pasiskolino šį simbolį ir pavertė jį savo karinės galios ženklu. Palaipsniui pusmėnulio ir žvaigždžių derinys pradėjo asocijuotis su musulmonų kultūros pasiekimais, o vėliau ir su islamo kultūra.

Šimtus metų Osmanų imperija valdė visą musulmonų pasaulį. Per šį laikotarpį musulmonų, ir ne tik musulmonų, sąmonėje pusmėnulis buvo siejamas su pačiu islamu ir jo šalininkais, nors jis vis dėlto išliko ne monoteizmo religijos, o osmanų dinastijos simboliu.

Tikrieji vahabitai

Viskas prasidėjo XVIII amžiuje. Nuošaliame kaimelyje Šariato teisėjo šeimoje gimė Mahometas ibn Abd-al-Vahabas. Ko gero, tėvo profesija padarė didelę įtaką jaunuolio pažiūroms: jis visą gyvenimą atkakliai skelbė sugrįžimą prie grynųjų musulmonų teisės normų, skatino visus gyventi tiksliai taip, kaip Pranašas gyveno Medinoje, kaltino tikėjimo brolius nesilaikant Korano ir meldžiantis daug dievų. „Pagonys iki Pranašo atėjimo gyveno teisingiau, negu mes gyvename šiandien“, – karščiavosi Vahabas. Vahabitų mokymas laikomas griežtai monoteistiniu, jis reikalauja atsisakyti bet kokių šventųjų kulto apraiškų, „pašalinti“ iš dangaus visas esybes, per ilgus religijos gyvavimo amžius dėl neišmanymo arba piktos valios ten patekusias. Garbinti reikia tik Dievą, melstis – tik Jam.

Kritiškai nusiteikę istorikai aiškina, kad to meto visuomeniniame-politiniame kontekste tai viso labo reiškė siekį galutinai išsivaduoti iš Osmanų imperijos, sultoną ir jo pavaldinius paverčiant atsimetėliais nuo tikrojo tikėjimo. Beje, tai pavyko: susivienijęs su įtakingu Saudidų prekybininkų klanu, aistringasis pamokslininkas ilgainiui perėmė beveik visą savo gimtąjį kraštą. Klanas, su kuriuo jis susigiminiavo, valdo pusiasalį ir šiandien. Jie yra patyrę ne vieną pralaimėjimą kovose su turkais ir jų sąjungininkais, bet galiausiai vis vien nugalėdavo.

Grynai teologiniu požiūriu vahabitai iš tiesų nėra niekuo nusidėję islamui. Dar prieš 200 metų autoritetingas islamo universitetas Egipte Al-Azhar išstudijavo naujosios teorijos postulatus ir pripažino juos atitinkančius tikėjimo dvasią. Panašu, kad teroristiniu šis mokymas imtas laikyti tik dėl nesusipratimo. Kažkas iš teroristų kažkur nežinia kodėl pasivadino esąs vahabitas – ir prasidėjo… O teroristinės organizacijos „Hezbola“ vadai nepailsta keikti Saudo Arabijos už tai, kad ji priešinasi pasaulinio kalifato kūrimui, o patį Vahabą vadina apsišaukėliu.

Ekstremistus, besidangstančius žalia islamo vėliava, kur kas labiau tiktų vadinti fundamentalistais. O šiaip seniai žinoma, jeigu kas nors atsitinka, taip pat ir teroro aktas, – ieškok kam tai naudinga.

Atverti duris

Taigi, kodėl musulmonai negali ramiai ir taikiai gyventi savo miestų rojuje, šalia per amžius sukauptų dvasinių vertybių? Kaip nutiko, kad islamas imtas tapatinti su nuožmiu fanatizmu ir nepakantumu? Žinoma, gerai paieškojus ir Korane bei islamo tradicijose galima rasti prievartos ir karo propagandos elementų. Ką tai reiškia? Tiesą sakant, nieko. Metaforos iš senovinių knygų, o dar ir ištrauktos iš konteksto, nepasirengusiam skaitytojui gali sudaryti klaidingą įspūdį. Jeigu kiekvieną mintį suprasime tik paraidžiui ir mėginsime ja vadovautis realiame gyvenime nedarydami jokių korekcijų atsižvelgdami į laikmetį, iš tiesų rizikuosime prarasti sveiką protą. Juk dėl kartais tiesiog kraugeriškų patarimų ir teiginių, kurių Senajame Testamente yra nė kiek ne mažiau negu Korane, mes neskelbiame visų judėjų ir krikščionių fanatikais ir laisvės priešais. Tas pat pasakytina ir apie musulmonus, juolab kiekvienam karingam šūkiui Korane rasis trys kiti, kur kalbama apie pagarbą „Knygos žmonėms“ – judėjams ir krikščionims, apie būtinybę visiems sugyventi draugiškai.

Kalbant apie „garsųjį“ džihadą, kuriuo šiandien pasaulį gąsdina ne tik islamo priešai, bet ir kai kurie pernelyg uolūs „draugai“, šis žodis tradiciškai reiškė tikėjimo tvirtinimą. Taip, „išorinis“ džihadas, t.y., karas su kitatikiais, taip pat egzistuoja, vis dėlto žymiausi islamo dvasininkai visada kvietė pagrindinį dėmesį skirti „vidiniam“ džihadui, turėdami omenyje, kad kiekvienas tikras musulmonas privalo nepailsdamas pats tobulinti save. Tie patys dvasiniai islamo autoritetai ir mūsų dienomis smerkia teroristus, besidangstančius žalia Pranašo vėliava. Tiesiog, matyt, tokios jų mintys pernelyg „blankios“ ir „prėskos“ šiuolaikinėms visuomenės informavimo priemonėms, todėl jų balsai nėra nuolat transliuojami pasauliui. Kaip ir musulmonų filosofų, mokslininkų ir kultūros veikėjų balsai, kviečiantys tobulinti senąsias teologines ir teisines nuostatas, atsižvelgiant į modernėjantį pasaulį. Dabar galiojančios nuostatos yra susiklosčiusios iki XI a., vėliau, galutinai susiformavus socialiniams ir politiniams institutams, bet kokie formalūs pakeitimai buvo uždrausti. Buvo nuspręsta, kad musulmonų pasaulio savireguliacijos galimybės yra pakankamos, kad jokių specialių revizijų nebereikia. Praėjo tūkstantis metų, ir vis daugiau musulmonų intelektualų ima tuo abejoti.

Vienas iš garsiausių šiuolaikinių islamo filosofų, Paryžiuje gyvenantis Mahometas Arkanas, sako: „Mums reikia naujos retorikos, naujos sintaksės, naujos metaforos teorijos, kuri yra bet kurios kalbos pagrindas“. Taigi, islamas vystosi, tegu ir kol kas nedaugelio žmonių pastangomis. Grįžti į praeitį nebeįmanoma, tai suvokia net ir tie, kurie tą praeitį bando ginti su ginklu rankose. Skirtumas tarp džihado karių ir intelektualų akivaizdus – pastarieji aktualias problemas bando spręsti pasitelkę Protą, o tai, kaip mes jau turėjome progą įsitikinti, ir yra tikroji islamo pozicija.

Šaltinis:
Dvisavaitinis žurnalas „Raktas“; Nr. 24 (81) 2015 lapkričio 21 – gruodžio 4 d.; 4-9 psl.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s